Nors kai kurie besimokantieji vairavimo to pasigenda, Lietuvos automobilininkų sąjungos prezidentas, Alytaus autoklubo vadovas Rimvydas Anusauskas nemato būtinybės praktinį automobilio valdymo ekstremaliose situacijose mokymą padaryti privalomą.
Ne taip seniai vairuotojo pažymėjimus atsiėmę ir ekstremalių situacijų jau patyrę alytiškiai mano, kad praktiniam mokymui galėtų būti skiriama ir daugiau valandų, o galimybė mokytis suvaldyti automobilį ekstremaliomis sąlygomis taip pat neprošal.
Galimybė, bet be prievolių
„Prieš keletą metų Alytaus autoklubo įmonė žiemos metu šeštadieniais bandė organizuoti ekstremalaus vairavimo važinėjimus slidžiomis kelio sąlygomis už kursų kainą, tačiau norinčiųjų įgyti įgūdžių beveik neatsirado“, – konstatavo R. Anusauskas.
Jo nuomone, galimybė praktiškai mokytis, kaip valdyti automobilį ekstremaliose situacijose, turėtų būti sudaryta, tačiau tai padaryti privalomu dalyku nebūtų tikslinga: „Jeigu pradedantysis vairuotojas tinkamai vertins savo gebėjimus, praktiniai įgūdžiai įvairiose situacijose atsiras savaime.“
Pasak pašnekovo, vairavimo ekstremaliomis sąlygomis įgūdžių mokymas reikalauja specialių oro sąlygų arba aikštelių su slidžia ar šlapia danga.
Jeigu būtų poreikis, didesniuose Lietuvos miestuose (Klaipėdoje, Šiauliuose ir Panevėžyje) esančiose sunkvežimių vairavimo mokymui skirtose aikštelėse, įrengtose už Europos Sąjungos lėšas, už tam tikrą mokestį būtų galima mokyti automobilio valdymo įgūdžių esant ekstremalioms sąlygoms (slidžiai, šlapiai kelio dangai). Deja, norintiesiems tuo pasinaudoti ši galimybė atsieitų gan brangiai, nes šiuo metu trijų valandų važinėjimas krovininiu automobiliu tokioje aikštelėje kainuoja apie 100 eurų.
„Galbūt važiavimas lengvuoju automobiliu kainuotų kiek pigiau, bet panašaus dydžio sumos padengia tik eksploatacijos sąnaudas, o apie aikštelės atsipirkimą net negali būti kalbos“, – kalbėjo R. Anusauskas.
Praverstų užsienio praktika
Alytaus autoklubo vadovo įsitikinimu, aikštelės su slidžia danga paruošimas ir priežiūra kiekvienai vairavimo mokyklai būtų neįkandama, dėl to nemenkai išaugtų ir vairavimo kursų kaina. Užsienyje tokių aikštelių yra, tiesa, kai kuriose šalyse jų vos po vieną, pavyzdžiui, kaimyninėje Latvijoje, tačiau, pasak R. Anusausko, praktika parodė, jog to užtenka.
Pašnekovas užsiminė, kad kai kur užsienyje vairavimo įgūdžių tobulinimo programa privaloma tiems vairuotojams, kurie sukėlė eismo įvykius, nesuvaldė automobilio ekstremaliomis sąlygomis. Mokymuose įgūdžius tobulinti tenka itin ekstremaliuose ruožuose – manevruoti staigiuose posūkiuose, stačiose nuokalnėse, esant slidžiai ar šlapiai kelio dangai.
„Galbūt tokia praktika būtų naudinga ir Lietuvoje“, – svarstė R. Anusauskas.
Jo nuomone, privalomą pradedančiųjų vairuotojų įgūdžių ekstremaliose situacijose mokymą galima įvesti nebent jeigu ruošiami vairuotojai nebūtų apkraunami papildomais mokesčiais: „Jei bent dalį mokymų finansuotų valstybė, būtų galima pamąstyti ir apie prievolės mokytis valdyti automobilį ekstremaliomis sąlygomis įvedimą, tačiau tai valstybei būtų nepakeliama našta.“
Kam reikia mokytis ilgiau?
Paklaustas, ar, jo nuomone, trisdešimties praktinio vairavimo mokymo valandų savarankiškai išvažiuoti į kelius pradedantiesiems vairuotojams užtenka, R. Anusauskas atsakė, kad tai priklauso nuo kiekvieno žmogaus: „Prieš keletą metų praktiniam vairavimo mokymui buvo numatyta tik 20 valandų ir atrodė, kad jų pakanka. Bendros išvados nėra: vienam mokytis vairuoti reikia daugiau, kitam – mažiau. Tai priklauso ir nuo besimokančiojo amžiaus, ir nuo gebėjimo mokytis.“
Šiuo metu Vairuotojų pradinio mokymo tvarkos apraše numatyta 30 valandų praktiniam vairavimui ir 50 valandų teoriniam mokymui.
Ne taip seniai vairuotojo pažymėjimus atsiėmę ir ekstremalių situacijų jau patyrę alytiškiai mano, kad praktiniam mokymui galėtų būti skiriama ir daugiau valandų, o galimybė mokytis suvaldyti automobilį ekstremaliomis sąlygomis taip pat neprošal.
„Buvo situacija, kai automobilį sumėtė...“
Brigita Šmuilytė, 19 metų: „Vairuoti mokiausi žiemą, tad turėjau galimybę daugiau išmokti vairavimo ekstremaliomis sąlygomis įgūdžių. Su instruktoriumi tuščioje aikštelėje, kurios danga buvo slidi, pabandžiau atlikti staigų manevrą ir pajausti, kaip elgiasi automobilis. Tačiau kol nesusiformavę bent minimalūs praktiniai automobilio valdymo įgūdžiai, ši vienkartinė patirtis man didelės naudos nedavė.
Vairuotojo pažymėjimą turiu jau beveik pusantrų metų. Vairuoju gana dažnai. Ekstremalių situacijų turėjau ne vieną, bet kai kelio danga yra šlapia ar slidi, stengiuosi laikytis saugaus atstumo nuo kitų transporto priemonių ir tiesiog važiuoju lėčiau.
Buvo situacija, kai važiuojant slidžiu miško keliuku automobilį staiga sumėtė, tačiau iš teorinių vairavimo paskaitų žinojau, kad stabdžių tokiu atveju spausti nereikėtų. Tąkart pasekmių išvengti pavyko.
Kol laikiau vairavimo egzaminą, o vėliau buvau šviežia vairuotoja, apie automobilio valdymo ekstremaliose situacijose įgūdžius net negalvojau, tik džiaugiausi, kad pagaliau išsilaikiau egzaminus. Susidūrusi su ekstremaliomis situacijomis susimąsčiau, kad būtų įdomu ir praktiška pabandyti pavažinėti slidžioje aikštelėje ir pasimokyti automobilio valdymo įgūdžių, kai šis praranda kontrolę.
Esu įsitikinusi, kad tai išbandyti tikrai verta, tačiau ne vos išsilaikius vairavimo egzaminą ar besiruošiant jam, nes naujovių ir taip užtenka. Tik perėjus į tvirtesnių vairavimo įgūdžių lygmenį, kai pradedama labiau jausti automobilį, vertėtų mokytis jo valdymo ekstremaliose situacijose.“
„Teorija yra viena, bet kai susiduri su praktika...“
Deimantas Kerėža, 19 metų: „Vairuoju jau daugiau negu metus. Slidžios kelio dangos išprovokuotų situacijų turėjau nemažai, tačiau vienas Alytaus A. Jonyno ir Kauno gatvių sankryžoje nutikęs įvykis ypač įsiminė. Iškritus pirmam sniegui, nuo parko pusės sukau į Kauno gatvę. Antru bėgiu ėmiau lėtai leistis žemyn, spustelėjau akceleratorių ir pradėjau čiuožti. Žaibiškai sureagavau ir dar stipriau paspaudžiau greičio pedalą, tačiau automobilis ėmė slysti į kitą pusę. Iš priekio į kalną kylančios mašinos sustojo, laukė, kuo visa tai baigsis.
Galiausiai automobilio galą įtraukė į dešinį kelkraštį, o ten stovėjo betoniniai stulpai. Artėdamas link jų prisimerkiau, nes galvojau, kad plosiuosi į juos. Laimei, to išvengti pavyko. Kadangi kelias buvo apsnigtas, spaudžiau stabdį ar ne, automobilis vis tiek čiuožė, sukosi 180 laipsnių kampu, kol pasisekė sustoti. Tik po poros minučių supratau, kas įvyko, rankos ėmė drebėti. Maždaug po 20 minučių, grįždamas tuo pačiu keliu, pamačiau savo automobilio vėžes, kur čiuožta pro stulpą. Nesumeluosiu, nuo jų iki betoninio šviestuvo buvo likę apie metrą.
Šis įvykis patvirtino, kad ne kiekvienoje situacijoje galima pritaikyti per teorines vairavimo pamokas išgirstus pamokymus. Teorija yra viena, bet, kai susiduri su praktika, pasirodo visai kas kita.
Patarčiau kiekvienam žiemos metu tuščioje, slidžioje, šlapioje aikštelėje pabandyti atlikti staigius manevrus, pasimokyti valdyti automobilį ir įprasti prie stipriai pasikeitusių vairavimo sąlygų.
Žinau, kad pas mus galimybių tokioms treniruotėms tikrai nėra. Žiemą, besipraktikuodamas tuščioje aikštelėje, sulaukiau policijos pareigūnų, kurie atvyko mane sudrausminti. Tačiau, kur mums, vairuotojams, įgauti tos patirties ir įgūdžių? Kur mes galime tobulintis ir kaip geriau orientuotis ištikus ekstremaliai situacijai?
Jeigu vairavimo mokykloje būtų sudarytos galimybės kad ir už papildomą mokestį pasimokyti automobilio valdymo ekstremaliomis sąlygomis įgūdžių, tikrai tą padaryčiau.“