Juokai juokais, tačiau ar iš tiesų egzistuoja kokios nors aiškios takoskyros tarp vokiškų ar japoniškų ir prancūziškų automobilių gerbėjų? Ar skiriasi jų požiūris į techniką ir ar tie skirtumai turi įtakos eismo saugumui? Projekto „Geležiniai spąstai“ komanda pabandė rasti atsakymus.
Į nemokamas patikras, kurias siūlė bendrovė „Krasta Auto“, nuo naujų metų tapusi oficialia „Citroen“ serviso partnere Lietuvoje, užsiregistravo gana nedaug šios markės mašinų. Tai visiškai natūralu, nes „Citroen“ populiacija iš tiesų gerokai kuklesnė nei į mūsų šalį atkeliaujančių „senjorų“ iš Vokietijos. Tačiau dar prieš pirmiesiems automobiliams atvykstant į „Krasta Auto“ dirbtuves, šios įmonės po pardaviminio skyriaus vadovas Martynas Janėnas buvo pasirengęs lažintis, kad skandalingoms antraštėms greičiausiai nebus pagrindo.
Technikos ekspertas konstatavo, kad „Citroen“ markės automobilių savininkų nieku gyvu nebūtų galima pavadinti mažiau techniškai išprususiais, labiau išsiblaškiusiais ir važiuojančiais tol, kol mašina visiškai subyra. Apleistų vyresnės kartos automobilių M. Janėno komandos žmonės teigė kol kas nesutikę. Griečiau priešingai – net vyresni nei 7 metų amžiaus automobilių savininkai nubrozdintus buferius tvarkyti dažnai patiki ne pigiausiems, o aukštesnės kvalifikacijos meistrams.
Ar „Citroen“ reikia kokios nors specifinės priežiūros ir ar prancūziški automobiliai turi savo „Achilo kulną“? M. Janėnas teigė, kad jei modeliai su dyzeliniais varikliais maitinami kokybiškais degalais, problemų nekyla.
„Dėmesį reiktų atkreipti tik į kietųjų dalelių filtrus. Jei vokiškų mašinų šeimininkams dėl to nereikia sukti galvos, nes užterštas filtras išdeginamas papildoma degalų injekcija, tai „Citroen“ reikia papildyti specialiu skysčiu (analogišku, kaip „AdBlue“). Šią sistemą privalu prižiūrėti, nes šio mazgo keitimas tikrai brangus. Daug važinėjantiems prastais keliais taip pat reiktų daugiau dėmesio skirti hidrauliniams pakabos mechanizmams. Daugiau jokių specifinių techninės priežiūros ar eksploatacijos rūpesčių nekyla – tai pakankamai kantrūs automobiliai“, – teigė M. Janėnas.
Jis taip pat akcentavo, kad kalbos apie komplikuotus prancūzų inžinierių sprendimus, esą užkertančius kelią pačiam automobilio savininkui suremontuoti smulkius gedimus ar, tarkim, pasikeisti perdegusią lemputę, yra gerokai perdėtos.
„Tiesa yra ta, kad kiekvienas automobilių gamintojas stengiasi sekti automobilio eksploatavimo istoriją. Tai leidžia gamintojams gauti informaciją apie įvairių automobilių elementų darbą ir žinant silpniausias vietas juos tobulinti. Autorizuotame servise prijungus diagnostinę aparatūrą tokie duomenys automatiškai keliauja į gamintojų serverius, o automobilio kompiuterių programinė įranga atnaujinama. Tokia sistema turi labai daug privalumų ir net neabejoju, kad ateityje prie analogiško komunikavimo pereis visi automobilių gamintojai“, – pastebėjo M. Janėnas.