Socialinio projekto „Geležiniai spąstai“ komanda, nagrinėdama „žmogiškojo faktoriaus“ problemas, išgirdo vieną gerokai nustebinusią įžvalgą – iki 90 proc. eismo įvykių susiję su vairuotojų regėjimu ir matomumu. T. y. teisingų ir adekvačių sprendimų vairuotojai nesugeba priimti tik todėl, kad paprasčiausiai nenutuokia apie šalikelių šešėliuose tykančius pavojus arba būna apakinti atvažiuojančiųjų priešpriešiais.
Kompanijos „3M“ duomenimis, vairuotojų poreikis šviesai kas 13 metų padvigubėja. Kitaip tariant, norėdamas matyti kaip kad pačioje vairuotojiškos karjeros pradžioje, 60 metų sulaukęs automobilininkas savo mašiną turėtų papuošti net 8 žibintais.
Kad vairuotojai tamsoje nesijaustų kaip sunkiai primatantys kurmiai, konstruktoriai intensyviai ieško būdų, kaip iš tamsos atkariauti kuo didesnę teritoriją tuo pat metu neakinant kitų eismo dalyvių ir drastiškai nedidinant automobilio kainos. Atsakymas į klausimą „kas šioje srityje nuveikė daugiausia?“ gali pasirodyti netikėtas – vienais pagrindinių žibintų evoliucijos variklių buvo „Opel“ inžinieriai.
Dirstelėjus į automobilizmo istorijos „galinio vaizdo veidrodėlį“ galima teigti, kad žibintų madų raida visada žengė koja kojon su mokslu. Praėjusio šimtmečio pradžioje pagrindinio šviesos šaltinio funkcijas atlikdavo gremėzdiški acetileniniai žibintai. 1912-aisiais „Cadillac“ pirmą kartą panaudojus elektrinius žibintus, jau po penkerių metų net 99 proc. visų JAV pagaminamų automobilių turėjo analogiškus naujo tipo žibintus.
Nedetalizuodami kaip automobilių šviesos buvo tobulinamos keletą vėlesnių dešimtmečių, peršoksim į 1968-uosius. Tada konstruktoriai pradėjo ieškoti būdų, kaip priversti mašinos žibintus „pažvelgti“ posūkio kryptimi. Pirmieji sinchroninį tolimųjų šviesų posūkio mechanizmą įdiegti į serijinę gamybą buvo užsimoję prancūzai iš „Citroen“, tačiau jų koncepcija masiškai nepaplito. Tuo tarpu „Opel“ vyrukų 2002-aisiais pirmą kartą rinkoje pristatyta adaptyvinių žibintų sistema (AFL) - pasukami optiniai moduliai, kurių šviesos srauto kryptis susieta su vairavimo sistema ir važiavimo greičiu, paplito lyg virusas. Premium klasės automobiliai be analogiškų sistemų tapo tiesiog neįsivaizduojami.
Prabėgus dešimtmečiui, 2012-aisiais, „Opel“ dar kartą sugebėjo nustebinti rinką ir pirmieji sėkmingai keliuose išbandė visiškai integruotus išmanius LED matricos žibintus. T. y. kūnu pavertė naują apšvietimo technologijos filosofiją. Naujosios sistemos esmė – vietoj artimųjų šviesų, naujoje matricos žibintų koncepcijoje, kaip pagrindinės veikia tolimosios šviesos. Naudojant šį naują metodą, tolimosios šviesos neakina kitų vairuotojų ir automatiškai prisitaiko prie esamų važiavimų sąlygų.
Matricos žibintų sistema veikia drauge su „Opel“ priekine vaizdo kamera, kuri yra įtaisyta ant priekinio lango priešais galinio vaizdo veidrodėlį. Kai tik priekinės kameros daviklis užfiksuoja besiartinantį šviesos srautą, šios šviesos zonoje apšvietimas nublanksta, o kita kelio dalis lieka apšviesta intensyviai. Priekiniai matricos žibintai turi keturis šviesos segmentus. Kiekvienas segmentas turi atskirą šviesos šaltinį, todėl jie įsijungia ir išsijungia nepriklausomai vienas nuo kito bei kiekvienas atskirai sukuria 16 skirtingų AFL priekinių žibintų apšvietimo kombinacijų. Bendrai abiejų žibintų sukuriamos 256 apšvietimo kombinacijos yra keičiamos labai greitai ir itin sklandžiai – jų vairuotojas net nepastebi. Svarbiausia, kad sistema apsaugo kitus eismo dalyvius nuo akinimo, o drauge leidžia gerai matyti kelyje esančias kliūtis.
Nauja šviesos diodų matricos žibintų koncepcija palaipsniui diegiama į būsimus „Opel“ automobilius, panašiai, kaip kad prieš dešimtmetį nutiko su adaptyvinių žibintų sistema.