Sakau BMW, galvoje turiu galingus variklius – be jokių abejonių, jau daug dešimtmečių būtent galios agregatai yra vienas stipriausių bavarų gamintojo kozirių. Bet apie išvaizdą nuo pat E34 kartos modelio kažko išskirtinio pasakyti negaliu – tvarkingas, atletiškai atrodantis automobilis, bet ne daugiau.
Salonas, be to, kad geriausiose versijose dominuoja šiam segmentui įprasta oda, medis ir metalas, taip pat nėra kažkuo išskirtinis. O, kalbant apie aukštos klasės medžiagas, jų norėtųsi ir daugiau – bandytas „BMW 530d xDrive“ modelis kainavo beveik 90 tūkst. eurų, o „iDrive“ sistemos sukamas valdiklis buvo su pigiu plastikiniu apvadu. Pasirodo, papildomai už 560 eurų galima užsakyti jo ir pavarų svirties keraminę apdailą, labiau atitinkančią šiaip jau kokybišką salono įrangą.
Ir jungikliai ant vairo tvarkingi, bet tiesiog... įprasti. Šiame salone nėra tokio „vau“ jausmo kaip E klasės „Mercedes“ su jo milžiniškais, sujungtais ekranais ir tarsi juvelyro pagamintomis rankenėlėmis, kurias norisi liesti. Arba šiuolaikiško „Volvo“ skandinaviškai jaukaus ir lengvo interjero su modernia planšete skydelio viduryje. Kurioje, nors ir reikia įprasti, sutelktas visas multimedijos sistemos ir automobilio nustatymų valdymas.
Bavarų mašinoje man kur kas svarbiau, kad prie vairo galiu įsitaisyti itin sportiškai ir žemai. Bet, velnias, kodėl gi paties vairo negaliu nuleisti žemiau? Nors kojos sportiškai ištiestos į priekį, o vairo atstumas nuo vairuotojo reguliuojamas dideliu diapazonu, bet rankos lieka kabėti aukštai – ne, sėdynės aš aukščiau nekelsiu, bet norėčiau, kad vairą galima būtų nuleisti žemiau. Gal mano galūnių ilgis neatitinka bavariškų standartų?
Ir dar čia su įprasta pakaba per daug komfortiška – lyg važiuotum septinta serija, kurios maža kopija „penktuko“ salonas ir atrodo. Tai tik į gerą po dienos biure grįžtantiems tarnautojams ir pusamžiams verslininkams, bet aš noriu „penktuku“ važiuoti sportiškai – ir, velniai griebtų, dėl to būtinai turiu užsisakyti adaptyvią pakabą (1210 eurų), nes tiek „Mercedes“, tiek ir „Volvo“ su standartine pakaba važiuoja standžiau, sportiškiau.
Tad komfortas – beveik kaip „septintuke“, o vietos gale – kaip „trečiuke“: jei dažnai leidžiatės į ilgesnes keliones su keleiviais, jie automobilio nepagirs. Tad, kaip ir anksčiau, ši mašina skirta vairuotojui. Tik jei norite pajusti tikrą vairavimo malonumą – būtinai su adaptyvia pakaba.
Motoras – nuostabus ne tiek jo dinamika (nors, žinoma, milžiniškas 620 Nm sukimo momentas, 265 AG ir pagreitis iki 100 km/val. per 5,4 s ek.taip pat verti paminėjimo), bet šešių cilindrų su turbina darbo garsas yra tarsi simfonija ausims. Ypatingai palyginus su tiek konkurentų, tiek ir BMW kaip alternatyva siūlomais ir vis labiau populiarėjančiais keturių cilindrų turbomotorais – jei pastaruosius, norint važiuoti greitai, reikia gerokai paraginti, šeši „kaušai“ tą daro neprašomi – galia po jūsų koja visada ir visame diapazone. O su sklandžiai veikiančia klasikine hidrauline automatine pavarų dėže – ir itin sklandžiai dozuojama.
Tad iki visiškos laimės su šiuo BMW man trūksta nedaug – labiau standesnės standartinės pakabos nei dabar. Jei kam truks komforto, tegul pats ir moka papildomai už reguliuojamą pakabą, o ne atvirkščiai – čia juk BMW.
Ir šiek tiek daugiau šarmo automobilio eksterjere ir interjere. Nors pažangių technologijų netrūksta, bet norisi daugiau įkvėpimo automobilio dizaine, pasisemto iš E12 ir E28 kartos modelių laikų. Tų, kada BMW gerbėjus priblokšdavo ne tik dinamika, bet ir automobilių dizainerių Paulo Bracqo, Giorgio Giugiaro, „Bertone“ studijos kurta išvaizda ir kada BMW būdavo menininkų, tarp jų – ir Andy Warholo – įkvėpimo šaltinis. Gi ne tiek ir daug noriu, ar ne taip?
Įvertinimas 9/10