„Citroen C3“ testas: svarbiausia – išsiskirti iš kitų

Iš karto turiu prisipažinti, kad prie antrosios kartos (2009–2016 m. gamyba) „Citroen C3“ vairo esu praleidęs ne vieną tūkstantį kilometrų ir pakankamai išsamiai susipažinęs su šio mažylio galimybėmis bei trūkumais. Todėl pažintis su šiemet debiutavusiu naujos kartos modeliu intrigavo iš anksto.

Pagrindinių klausimų sąrašą mintyse turėjau jau prieš įsėsdamas į naująjį modelį. Ar vidaus įranga neatsilieka nuo laikmečio? Ar jam pavyko išsaugoti variklių ekonomiškumo rodiklius? Ar mažojo „Citroen“ važiuoklė vis dar per šviesmetį nutolusi nuo šią markę gaubiančios gražios komforto legendos? O gal dar kuo nors nustebins?

Nustebino nuo pat pirmojo žvilgsnio. Bet apie viską iš eilės.

Būk kitoks

Tad pradėkime nuo naujovių. Gal sunku šiam gamintojui naujove pavadinti sprendimų drąsą, tačiau, man panašu, kad vėl grįžta senas geras „Citroen“ bruožas – bet kokia kaina išsiskirti iš kitų! Pažiūrėkime į šio automobilio išvaizdą – čia jau net ne bandymas būti pastebėtam pilkoje masėje, čia tiesiog pavertimas visų kitų kasdieniu asfalto planktonu. Tarp jų – kaip ironiška – ir to pačio ankstesnės kartos „C3“ modelio, kurį iš dalies irgi buvo apėmusi visuotinė niveliacijos bacila.

Automobilio išvaizda dabar labiau primena itin ekstravagantišku vadinto „Cactus“ (ką čia slėpti, jam pasirodžius šalies, kuri yra į Vakarus nuo Lenkijos, bet dar ne Prancūzija, žiniasklaidoje buvo tiesiog sukiojami pirštai prie smilkinių) ir DS3 modelių sintezę, kurios eigoje išgraibyti akiai maloniausi sprendimai. Na, ir „kaktuse“ pasiteisinusios bei Pietvakarių Europos miestelių su siaurutėmis gatvėmis gyventojų įvertintos pagalvėlės „Airbump“ ant šoninių durelių, saugančios nuo smulkių įlenkimų.

Be to, dabar „Citroen“ leidžia labiau žaisti spalvomis ir jų deriniais. C3 kėbulą galima rinktis iš 9 spalvų, o stogą – iš dar trijų. Taip, prancūzai šiuo aspektu tikrai ne pionieriai, bet jų koziris yra tai, kad už kitokio dažymo stogą tereikia primokėti 225 eurus, o aukštesnės įrangos lygyje už tai iš viso papildomai neprašoma nė cento.

Salono apipavidalinimą taip pat galima rinktis iš keturių apdailos stilistinių variantų. Ir čia vėl „Citroen“ bando nustebinti kitoniškumu: diržus primenančios durų rankenėlės, įdomios ventiliatorių angos, odos apdaila ant priekinio panelio (tokiam modelyje tai stebina, bet džiaugsmą ataušina ir kieto plastiko gausa), labai minkštos ir kūno formą „pagaunančios“ sėdynės su originalios tekstilės apmušalais. Beje, juos galima atsegti, nuimti ir išplauti (pasirodo, prancūzai dar ir bando būti praktiški, lyg vien grožio neužtektų).

Po centriniu ekranu atsirado dvi naujos vietos puodeliams (senesniame modelyje jų pozicija buvo gerokai mažiau patogi – šalia saugos diržų lizdų), bet jos tokios mažulytės, kad vargiai atitinka savo paskirtį. Ką gi, praktiškumui dar likę vietos stiebtis.

Mažo automobilio salone labai dera nedidelis, malonus rankai vairas, o 7 colių skersmens centrinis ekranas dėl mažos erdvės atrodo net dar didesnis.

Multimedija atpažįstama iš anksčiau matytų naujųjų „Peugeot“ modelių (abi markės priklauso koncernui „PSA Group“) – ji net ir paveldėjusi tą patį periodišką veikimo sulėtėjimą. Tačiau yra pakankamai aiški ir patogi valdyti, be to jos pagalba „Citroen“ eliminavo praktiškai visus fizinius mygtukus. Judėjimas teisinga kryptimi.

Sugrįžimas

Aptarus saloną ir eksterjerą, pats laikas pajudėti į kelią.

Šiek tiek laisvoka pavarų perjungimo svirtis iš karto primena, kad važiuoju prancūzišku automobiliu. O į ausis krenta aiškiai pagerėjusi garso izoliacija – šaltas dyzelinis motoras dirba garsiai, kai klausaisi jo lauke, bet salone variklio triukšmas girdimas menkai. Ypatingo akustinio diskomforto nesukelia ir tolygiai augantis greitis išvažiavus į kelią.

Nudžiugino netikėtai komfortiška šio mažylio pakaba – atrodo, kad senas geras „Citroen“ grįžta ir dar tai iškart nuo mažiausių modelių. O to komforto labai norėjosi po praeitos kartos C3, kurio važiuoklė labiau išsiskyrė triukšmingumu nei geraisiais parametrais.

Naujasis C3 tikrai nepretenduoja tapti posūkių įveikimo asu – važiuojant juose didesniu greičiu kėbulo posvyriai nenuteikia labai maloniai, o ir vairo sistema nėra preciziškumo įsikūnijimas. Tačiau kasdieniam važinėjimui – ypatingai mieste – važiuoklės reguliavimai parinkti gerai: triukšmo nedaug, smulkūs nelygumai maloniai ignoruojami, didesni – tik minkštai ir trumpai nusiūbuojami.

O dar 17 colių skersmens ratlankių (nuotraukose matomi papildomai kainuos 770 eurų, bazinėse versijose montuojami 15 arba 16 colių skersmens) ir visai neblogos prošvaisos derinys eliminuos bet kokius šaligatvių bortelių ar kiemuose po žiemos atsivėrusių lokalių Marianų įdubų pavojus.

Pramintu geru taku

Teko bandyti automobilį su naujos kartos 1.6 litro dyzeliniu varikliu, kuris 100 AG galią pasiekia prie 3750 variklio aps./min. ir generuoja maksimalų 254 Nm sukimo momentą prie 1750 aps./min.

Motoras šiek tiek aktyvesnį darbą akceleratoriumi priima pakankamai noriai. Šiek tiek ilgiau pavažinėjus išryškėja aiškūs pavarų jungimo diapazonai tiek norint dinamiškesnio, tiek ekonomiškesnio važiavimo, tad galios 1,1 tonos tuščiam sveriančiam C3 su šiuo motoru pakanka. O anot gamintojų duomenų, iki 100 km/val. greičio jis gali įsibėgėti per 11,9 sek. ir greitėti iki 185 km/val.

Neišvengiamai reikia pakalbėti apie ekonomiškumą. Jau praeitos kartos C3 galėjo pelnytai pasigirti ekonomiškais tiek benzininiais, tiek dyzeliniais varikliais, bet naujos kartos modelis pranoko net mano lūkesčius.

4,4 litro dyzelino šimtui kilometrų vidutinės sąnaudos arba puse litro mažiau nei ilgai eksploatuotas ankstesnės kartos modelis su silpnesniu 1.4 litro dyzeliniu motoru. Tiek išdidžiai pademonstravo borto kompiuteris po 147 kilometrų bandymo trasos mišriu režimu apylygėmis miesto ir užmiesčio proporcijomis.

Tiesa, gamintojo deklaracija byloja net apie 3,7 litro, bet būkim realistai – ją pranokti tik 0,7 litro su žieminėm padangom, vėjuotu oru ir neieškant priežasčių varžyti dešinę koją yra tikrai smagus rezultatas.

Variklis stipriau įspaudus akceleratorių žvaliai renka greitį (ir noriai keliauja aukštesnių apsukų link, be sunkaus dusulio ar garsaus kriokimo), yra pakankamai elastingas žemesnėse apsukose, o dar atsižvelgus į ekonomiškumą, jis turėtų būti vienas iš solidesnių argumentų žvelgiant į „Citroen C3“.

Mieste automobilis vartojo apie 4,4-4,5 (deklaracija 4,4); plente – 3,8-3,9; greitkelyje važiuojant maksimaliu leidžiamu greičiu – apie 4,8-4,9 (užmiesčio deklaracija 3,2). Tad „PSA Group“ koncerno modeliai ir toliau joja ant savo arkliuko, kuris jau pramynė gerą taką ir belieka nuo jo nenukrypti.

Yra dvi žinios: gera ir nelabai

Visi „Citroen C3“ automobiliai ir toliau bus gaminami 5 durelių hečbeko kėbulo. Siūlomi įrangos lygiai – du: „Feel“ ir „Shine“. Startinė automobilio kaina su 1.2 litro VTi benzininiu 68 AG varikliu ir penkių laipsnių mechanine pavarų dėže prasideda nuo 12 tūkst. 255 eurų. Versijos su analogiško tūrio turbobenzininiu 110 AG motoru ir penkių pavarų „mechanika“ kaina startuoja nuo 14 tūkst. 270 eurų (arba 15 tūkst. 900 eurų pasirinkus automatinę šešių pavarų dėžę).

Pigiausias C3 su dyzeliniu 1.6 litro 75 AG motoru kainuos 15 tūkst. 570 eurų, o pasirinkus modernizuotą 1.6 litro 100 AG dyzelinę jėgainę (kaip ir mano bandyta) teks pakloti nuo 16 tūkst. 820 eurų. Visos „dyzelinės“ versijos poruojamos tik su penkių pavarų mechaninėmis dėžėmis.

Bandyto konkretaus automobilio su „Shine“ įranga priedų sąraše buvo pažymėta „Hill Start Assist“ įkalnę padedanti įveikti sistema (montuojama jau bazinėje įrangoje), 7 colių multimedijos ekranas, įspėjikas apie eismo juostos kirtimą (bazinė įranga), antipraslydimo sistema (bazinė įranga), pastovaus greičio palaikymo sistema su greičio ribotuvu (bazinė įranga), priekinės LED dienos šviesos, „Start&Stop“ sistema, juodo audinio sėdynių apdaila (papildomi 240 eurų), navigacija (590 eur).

Ir iš šios pastraipos mus pasiekia dvi naujienos: viena gera, viena nelabai. Džiugu, kad bazinėje įrangoje yra nemažai šiuolaikinių elektroninių saugos sistemų, kurių tokio segmento modelyje dažnai neaptiksi. Juolab, kad antrosios kartos C3 pradinėje komplektacijoje buvo pakankamai asketiškas automobilis, savo įranga atitikęs tik to meto reikalavimus atitinkamame segmente.

Mažiau džiugina tai, kad pilnai sukomplektuoto išbandyto automobilio su priedais kaina pasiekė visus 19 tūkst. 840 eurų. Bet apibendrinant reikia pripažinti, kad naujos kartos modelis yra ne tik modernesnis ir didesnio komforto kryptimi nukeliavęs, egocentrikui taikytas, automobilis. Jis dar ir sugebėjęs išsaugoti gerąsias pirmtako savybes, tuo pačiu ištaisydamas pagrindines „kliurkas“. Tai liudija net toks mažytis faktas, kad tą bjaurų posūkio signalo garsą „Citroen“ meistrai pagaliau pavertė maloniu ausiai tiksėjimu.

Kas labiausiai patiko: Išsiskiriantis iš kitų, ekonomiškas, komfortiška važiuoklė.

Kas labiausiai nepatiko: Variklių ir pavarų dėžių derinių galėtų būti daugiau.

Papildomos pastabos:

1. Ilgis – 3996 mm (55 mm daugiau už pirmtaką), plotis – 1749 mm (21 mm daugiau), aukštis – 1474 mm (36 mm mažiau), ratų bazė – 2539 mm (73 mm daugiau). Bagažinės talpa – 300 l.

2. „Citroen C3“ yra pirmasis subkompaktinio segmento automobilis su priekyje integruota aukštos raiškos vaizdo kamera, kuria galima tiek fotografuoti, tiek filmuoti. Vaizdo registratorių mėgėjams patiks.

3. „Citroen C3“ pateko į „Europos metų automobilio 2017“ konkurso finalo septynetuką kartu su „Alfa Romeo Giulia“, „Mercedes-Benz E-Class“, „Nissan Micra“, „Peugeot 3008“, „Toyota C-HR“ bei „Volvo S90/V90“.