Pakeliui į Rumuniją maršrutas vedė per dvi buvusias sovietines respublikas – Ukrainą ir Moldovą. Paskutinį kartą į Rytus nuo Lietuvos savo automobiliu važiavau 1995 metais, o Ukrainoje ir Moldovoje lankiausi dar seniau – 1989 metais. Velniai žino kokių kelių ten galima tikėtis šiandien?!
Kelionės žanras sufleravo, kad šiai beveik 5000 kilometrų kelionei bala žino kokiais keliais būtų įdomu išbandyti rumuniškos „Dacia“ markės automobilį. Kadaise, kuomet kompanija dar nepriklausė „Renault“ koncernui, šie technikos „šedevrai“, drauge su bekelei skirtais „ARO“ visureigiais, buvo pagrindinis automobilių srautas Rumunijos keliuose.
Tie laikai praėjo seniai. Rumunijoje beveik nebeliko šių Nikolajė Čaušeskų (beje, už nusikaltimus tautai revoliucinio komiteto sušaudyto tais pačias lemtingais 1989 metais) socializmo vaisių, o dabartiniai „Dacia“ automobiliai – brandaus kapitalizmo ir globalizacijos rezultatas. Globalizacijos todėl, kad pirmasis „Dacia“ vienatūris „Dokker“, kaip ir jo artimas giminaitis „Dacia Lodgy“, yra pagamintas naudojant tą pačią M0 platformą (tarp kitko, ši visiškai nauja „Renault-Nissan“ platforma naudojama ir antros kartos „Sandero“ bei „Logan“ automobiliuose), jame montuojami „Renault“ varikliai, pavarų dėžės, panaudoti kiti prancūzų gamintojo sprendimai. O pats automobilis surinktas Tanžero mieste, Maroke.
Erdvus ir pritaikytas prastiems keliams
Pasirinkimas išbandyti šį automobilį ilgoje kelionėje buvo gana logiškas. Tai – erdvi penkerių vietų mašina, į kurios bagažinę nenulenkus antros eilės sėdynių telpa 800 l, nulenkus – net iki 3000 l krovinių. Tikrai bus kur susidėti lauktuves! Galimas ir darbui skirtas N1 kategorijos modelis „Dokker Van“ tik su dvejomis priekinėmis sėdynėmis. Šiame automobilyje keleivio sėdynės atlošą galima nulenkti į priekį, o esant poreikiui – sėdynę išimti. Tokiu atveju bagažui teks net 3900 l ir galima bus pervežti 3,11 m ilgio krovinį.
Maksimalus abiejų automobilių pervežamo krovinio svoris vienodas – 750 kg. „Dokker“ turi gana aukštą 19 cm prošvaisą, po jo variklio dangčiu sumontuotas laiko patikrintas „Renault“ 1,5 dCi 90 AG ir 200 Nm turbodyzelinis motoras (beje, toks pats variklis montuojamas ne tik į „Mercedes Citan“, kuris iš esmės yra padailintas „Renault Kangoo“, bet ir į naujus A bei B klasės „Mercedes-Benz“ automobilius).
Priekyje sumontuota „McPherson“ tipo pakaba, o gale – vientisa sija. Nors tokia galinės pakabos konstrukcija neužtikrina preciziško valdymo, bet praverčia važiuojant prikrautu automobiliu ir garantuoja nebloga komfortą nelygiuose ir prastos kokybės keliuose. Būtent tokių mes ir tikėjomės.
Durelių skaičius skiriasi
Bandytos „Laureate“ komplektacijos „Dokker“ abejose pusėse turi stumdomas galinių keleivių dureles (bazinėje „Access“ versijoje jos yra tik dešinėje pusėje, „Ambiance“ variante kairės pusės stumdomas galines dureles galima užsisakyti papildomai) – tokios praverčia, esant ankštai statymo vietai, tarkime aikštelėje ar garaže. Gale – simetriškai atveriamos durelės. Čia itin parankus nedidelis, vos 57 cm pakrovimo aukštis.
Prie vairo didelių atradimų nėra. Prietaisų skydeliui panaudotas praktiškas, bet pigus ir kietas plastikas, o kai kur matyti iš po liejimo formos apipjaustytos plastikinės dalys. Vaizdelį paįvairino mūsų bandomoje komplektacijoje sumontuoti sidabrinio plastiko intarpai ir 7 colių lietimui jautrus ekranas, atsakingas už pagrindines „Media Nav“ multimedijos įrangos funkcijas (navigacija, grotuvas, USB ir MP3 jungtys).
Tiesa, iš tos navigacijos nebaisiai daug naudos. Kažkodėl čia nėra įdiegtų Rumunijos, Ukrainos žemėlapių, tačiau galima pasinaudoti navigatoriaus paslaugomis, jei netyčia „Dokkeriu“ užklystumėte į... Islandiją. Bet net ir ten, kur veikė navigacija su 2012 metais atnaujintais žemėlapiais, įrenginio tikslumas nusileido į išmanųjį „Android“ telefoną suinstaliuotai nemokamai „Navigator“ programai. Kai pastaroji mus gana tiksliai atvedė į nurodytą vietą Vengrijos sostinėje Budapešte, automobilio kelrodis lyg blogo linkintis vedlys patarinėjo, kad iki tikslo dar liko keliolika kilometrų (abiejų navigacijos įrenginių nustatymai buvo vienodi).
Minkštos sėdynės ir praktiškos dėtuvės
Nors vairas reguliuojamas tik aukštyn ir žemyn, bet prie jo galima įsitaisyti gana patogiai. Sankabos pedalo eiga didelė, tarp pačių pedalų atstumas nemažas – net ir su masyviais darbiniais batais nebus grėsmės per anksti „numesti“ sankabą ar užkabinti gretimą pedalą. Sėdėti tenka ant gana minkštų, plokščių, be šoninio prilaikymo, bet reguliuojamo aukščio sėdynių. Jų minkštumas pravertė važiuojant bjauriais lyg vis dar po II-ojo pasaulinio karo netvarkytais Ukrainos keliais, o priekyje sėdintį keleivį jose tiesiog migdydavo.
Ką gi, važiuojant prastais keliais minkštos sėdynės – tikrai privalumas. Bet ne tada, kai reikėdavo įveikti greitus posūkius Transilvanijos Alpių kalnų keliuose. Kadangi, palyginti su padėtimi prieš 7 metus, čia net ir įvažiavus į aukščiausias viršukalnes keliai sutvarkyti tikrai neblogai, posūkiuose tekdavo stipriau įsikabinti į vairą, kadangi sėdynės stokojo gero šoninio prilaikymo.
Aukštas kėbulas, o kokios degalų sąnaudos?
Labiausiai gąsdino aukštas automobilio kėbulas. Didesnis oro pasipriešinimas – didesnės degalų sąnaudos! Šiek tiek ramino tai, kad prieš kelionę kelias dienas važinėjant Vilniuje, 100 kilometrų prisireikė 6,3 l dyzelino. Kaip ir neblogas rezultatas, nors gamintojas nurodo 5,2 l/100 km sąnaudas mieste. Ką gi, užmiestyje turėtų būti geriau...
Dar stebino tai, kad automobilis pasirodė pakankamai dinamiškas. Žvilgt į „popierius“ – ogi mūsų „būda“ su dyzeliniu motoru sveria vos 1205 kg, o bazinis benzininis modelis – viso labo 1090 kg. Štai iš kur tas „lengvumas“ pajudant, nors gamintojo nurodyti dinamikos parametrai tikrai nestebuklingi (iki 100 km/val. – per 13,6 sekundes, maksimalus greitis – 162 km/val.). Atitinkamai ir nedidelės degalų sąnaudos. Be to, su varikliu komplektuojama penkių pavarų greičių dėžė su gerai parinktais perdavimų skaičiais – norint automobiliu važiuoti pakankamai dinamiškai, motoro netekdavo „gręžti“ itin aukštais sūkiais, o tik laiku įjungti aukštesnę pavarą.
Na, o kelionėje degalų sąnaudos maloniai nustebino. Važinėjant po Moldovos ir Rumunijos kaimus ir kalnuotas vietoves, kur ypatingai neįsibėgėsi, o vidutinis greitis buvo nedidelis, jo siekė vos 4,8 l/100 km dyzelino. Net ir daugiau nei 2 kilometrų aukštyje besidriekiantys keliai neįtakojo didesnių sąnaudų. Atrodė, kad į Lietuvą „parvešim“ itin gerą rezultatą. Nepavyko...
To priežastis – Vengrijos greitkeliai. Kirtę Rumunijos-Vengrijos sieną, iki Budapešto važiavome puikiu greitkeliu maksimaliu 130 km/val greičiu. Įveikus vos 200 kilometrų, net ir po daugiau nei 3000 prieš tai nuvažiuotų kilometrų, vidutinės degalų sąnaudų itin greitai išaugo iki 5,2 l/100 km.
Ką gi, šiuo automobiliu geriausia keliauti iki 100 km/val. greičiu – po to, kaip ir kiekvienos aukštos mašinos, degalų sąnaudos ima itin drastiškai augti. Tad į Vilnių, iš viso įveikę 4750 kilometrų, grįžome su vidutinėmis 5,1 l/100 km degalų sąnaudomis (gamintojas nurodo vidutines 4,5 l/100 km sąnaudas). Rezultatas būtų buvęs tikrai geresnis, jei vengtume greitkelių arba jais važiuotume iki 100 km/val. greičiu.
Keleiviams erdvu, bet ne itin patogu
Kalbant apie antros eilės sėdynes, čia nei dviems, nei trims keleiviams skųstis vietos stoka tikrai nevalia. Pakanka vietos ir kojoms, ir virš galvų. Tik štai kaip ir priekinis keleivis neturi laikiklio virš galvos, taip ir gale sėdintiems jis nenumatytas. Tačiau blogiausia – pliko metalo galinių durelių lango rėmas nepatogus pasidėti rankai, o ranktūrių stumdomos durelės neturi – rankas teks klusniai laikyti ant kelių.
Taip pat tiek stumdomas, tiek ir bagažines dureles reikia gerokai vožtelėti, norint jas uždaryti – gležnesnių rankų ar jautresnės sielos asmenybei tai tikras išbandymas. Bet nepamirškime, kad „Dokker“ pavadinimas – tai angliškų žodžių „dock worker“ (dokų darbininkas liet.) darinys. Mintis, manau, aiški.
Nuosprendis
Daug galvoti nereikia – 32 950 litų už erdvų vienatūrį automobilį stumdomomis durelėmis su 3000 litrų talpinančia bagažine ir komfortiška, bet nereikalaujančia didelės priežiūros pakaba – viliojantis pasiūlymas. Tad jei reikėtų erdvios mašinos visiems gyvenimo atvejamas, turėčiau smulkų verslą, o pinigai kišenės nespaustų, tikrai pagalvočiau apie „Dacia Dokker“. Vargu ar kas gali prilygti kainos ir talpos santykiui. Be to, gamintojo suteikiama 5 metų arba 100 000 kilometrų garantija – taip pat didelis privalumas.
Įvertinimas 4/5
Gedimai
Automobiliu nuvažiavome beveik 5000 kilometrų (bendra automobilio rida pasiekė 12 000 kilometrų) ir praktiškai bekele įveikėme 400 kilometrų atkarpą Ukrainoje, kurią galima prilyginti gerokai didesniam atstumui (skaityti atskirai „Ukrainos vargai, Rumunijos džiaugsmai“). Atkreipėme dėmesį, kad automobilyje be priekinių purvasargių buvo pažeista po slenksčiais esanti antikorozinė danga. Taip pat priekinio stiklo ir stogo sujungimo vieta – idealus musgaudis. Automobilį apžiūrėjus ant keltuvo, daugiau pažeidimų nepastebėta – variklį saugo storo plastiko apsauga, galinės pakabos konstrukcija su vientisa sija atrodo amžina.
Įveikus Ukrainos šunkelius ėmė girgždėti galinės keleivių durelės. Iš pradžių dešinės pusės, po 1000 kilometrų – ir kairės. Grįžus automobilio apžiūros metu serviso meistrai pastebėjo, kad to priežastis gali būti į tarpdurius patekęs žvyras. Tuo tarpu visi guminiai durų sandarikliai puikiai atliko savo darbą, į saloną nepraleisdami jokių dulkių.
Salone taip ir nepavyko paklausyti muzikos iš USB laikmenos – grotuvas niekaip nesuprato tinkamu formatu įrašytos muzikos, nepadėjo net ir laikmenos formatavimas. Taip pat navigacijos įrenginys nepasižymėjo tiksliu vadovavimu. Be to, buvo didelis noras nepradurti padangos – tokiu atveju būtų tekę krapštyti atsarginį ratą iš po bagažinės dugno, kur jis sumontuotas.
Ukrainos vargai, Rumunijos džiaugsmai
Labiausiai nustebino keliai Lenkijoje. Paskutinį kartą jais teko važiuoti dar prieš 2012 m. Europos futbolo čempionatą Lenkijoje ir Ukrainoje – tuomet netruko remontuojamų atkarpų. Šįkart važiuojant Lenkijos rytiniu pasieniu link Liublino, navigacijos įrenginio neteko naudoti iki pat Ukrainos pasienio. Visose sankryžose sumontuotos kelio nuorodos, kiekvienas posūkis pažymėtas aiškiu ir dideliu ženklu. Nors keliai ir ne itin platūs, bet tvarkingi – tokiais važiuoti vienas malonumas. Be to, pastebėjome, kad miesteliuose esančių reklaminių iškabų gerokai sumažėjo.
„Linksmybės“ prasidėjo Ukrainoje. Kelio Liublinas-Lvovas pasienyje tarp dūmijančių „Ikarusų“ ir „Tavrijų“ teko laukti daugiau nei 3 valandas. O Vakarų Ukrainos „kelius“ apibūdinti trūksta žodžių. Net tarp didžiausių šio regiono miestų keliai primena fronto liniją, prieš viduryje kelio esančias pusmetrio gylio duobes tenka pilnai sustoti ir jas apvažiuoti priešpriešine eismo juosta. 330 kilometrų atkarpą vietoje planuotų 5 valandų pavyko įveikti vos per 8. Vienintelis privalumas – dyzelinas čia kainuoja tik 3 litus.
Ir nors Moldova įvardinama kaip neturtingiausia Europos šalis, keliai čia kur kas geresni – tą išgirdę moldavai negalėjo patikėti savo ausimis. Bet, deja, važiuojant per miestus ir miestelius atrodo, kad grįžai 20 metų atgal – kol kas laikas čia sustojęs. Kai kur centrinėje aikštėje Leninas ranką atkišęs, kai kur – nuo sovietinių laikų likę pavadinimai ir užrašai rusų kalba. Kiekvienoje didesnėje sankryžoje, kaip ir Ukrainoje, darbą vaizduoja uniformuoti pareigūnai, o nemažos baudos sprendžiamos kaip ir anksčiau – kyšiais.
Įvažiavus į Europos Sąjungai priklausančią Rumuniją, jautiesi grįžęs į Europą – dauguma kelių puikiai sutvarkyti, bet ir degalų kainos didesnės nei Lietuvoje. Prieš septynerius metus pagrindiniai keliai buvo neprasti, vietinės reikšmės – kaip kur, o aukštai kalnuose – dažnai ir visai blogi. Per tą laiką daug kas pasikeitė. Išskyrus kelias atkarpas (pvz., važiuojant nuo Sigišoaros iki Sibiu), kur keliai vis dar remontuojami, keliauti po Rumunija automobiliu – vienas malonumas.
Na, o pabaigai mėgstantiems keliones automobiliu, rekomenduoju itin puikų ir visiškai naują maršrutą Rumunijoje. Tai ne lietuviams jau gana gerai pažįstamas vingiuotas Transfegerešano kalnų kelias, o šviežiai nutiesta „Transalpina“ trasa, besidriekianti per Transilvanijos Alpių viršukalnes. Paskutinė jo atkarpa buvo užbaigta praeitais metais, nors dar ne visur sumontuoti kelio atitvarai. Puiki gamta ir įspūdingi vaizdai garantuoti – rekomenduoju!
Daugiau apie kelionę perskaityti ir pamatyti galite www.fb.com/motorai.eu
„Dacia Dokker“ vizitinė kortelė
Variklio darbinis tūris: 1461 cm3
Degalai: dyzelis
Galia: 66 kW/90 AG/3750 aps./min.
Maksimalus sukimo momentas: 200 Nm/1750 aps./min.
Pavarų dėžė: 5 pavarų mechaninė
Varantieji ratai: priekiniai
Ilgis: 4363 mm
Plotis: 1751 mm
Aukštis: 1814 mm
Važiuoklės bazė: 2810 mm
Svoris: 1205 kg
Įsibėgėjimas iki 100 km/val.: 13,6 s
Maksimalus greitis: 162 km/val.
Vidutinės degalų sąnaudos: 4,5 l/100 km
CO2 emisija: 118 g/km
Bagažinės tūris: 800/3000 l
Kaina: nuo 47 800 Lt (bazinė versija – nuo 32 950 Lt)