Pirmasis šio amžiaus dešimtmetis „Volvo“ kompanijai buvo tikras pasikeitimų metas – nuo 1999 metų „Ford“ priklausiusią ir nuostolingai veikusią įmonę 2010 metais įsigijo „Geely“ kompanija iš Kinijos ir... Ir ėmė visai sumaniai investuoti į naujų švediškų automobilių kūrimą.
Vieną tokių pavyzdžių anksčiau buvo pademonstravusi Indijos „Tata Motors“ kompanija, kuomet įsigijo anglų „Jaguar Land Rover“ gamintojo akcijas ir su tikslingai bei sumaniai nukreiptomis investicijomis jai užtikrino šviesią ateitį.
Pirmuoju „Volvo“ naujos „SPA“ platformos modeliu tapo madingo SUV kėbulo „XC90“, vėliau pasirodė sedanas „S90“ ir tradicinis gamintojo universalas „V90“. Taip pat galite susipažinti ir su naudoto „Volvo XC70“ apžvalga – jį (ir įprastą „V70“) ir galima būtų laikyti šio universalo pirmtaku, tačiau iš esmės tai yra visiškai skirtingi automobiliai.
Žinoma, ir „XC70“ buvo šaunus automobilis, tačiau palyginti su „V90“, tiek savo važiavimo savybėmis, tiek ir salonu jis iš tolo neprilygo naujos kartos modeliui. Nors teisybės dėlei reikia pasakyti, kad nauja platforma iš principo negalėjo turėti didesnių nei keturių cilindrų motorų, o štai senasis modelis, kuris buvo bendraplatformis su dideliais „Ford“ automobiliais, buvo komplektuojamas išskirtinai tik solidžiais penkių cilindrų varikliais.
Taip pat dėl elegantiškesnių ir aerodinamiškai efektyvesnių kėbulo formų nukentėjo ir bagažinės talpa – akivaizdu, kad gamintojas pakeitė prioritetus ir nusitaikė į „Premium“ segmento vokiečių gamintojų „Audi“, „BMW“ ir „Mercedes-Benz“ automobilius. Ar jam pavyko?
Na, nors tik keturi cilindrai buvo šioks toks kompromisas, bet galingiausi modeliai su hibridiniu T8 motoru pasiekdavo net 407 AG. Taip pat visi automobiliai bent jau mūsų rinkoje buvo siūlomi su automatine transmisiją ir beveik visi be išimties turėjo visus varančiuosius ratus.
O tiems kas norėjo geresnių pravažumo savybių, gamintojas pasiūlė „Cross Country“ versiją (tiesioginis E klasės „Mercedes-Benz All-Terrain“ ir „Audi A6 Allroad“ konkurentas) su iki 21 centimetro (standartinėje versijoje – 15 cm) padidinta prošvaisa . Tad beveik penkių metrų ilgio ir su beveik 3 metrų atstumu tarp ašių automobilis buvo ne tik itin erdvus, bet ir galėjo nuvažiuoti nuo asfalto, taip pat užtikrino puikų komfortą, kadangi buvo siūlomas su reguliuojamo standumo pneumatine pakaba.
Salone – originalus minimalistinis skandinaviškas interjeras, kokybiškos medžiagos ir kruopštus surinkimas (automobilis buvo gaminamas Švedijoje), skaitmeninis prietaisų skydelis ir vertikalus multimedijos ekranas – čia jautiesi pilnaverčiame verslo klasės automobilyje, niekuo nenusileidžiančiame (o kai kuriais elementais ir panokstančiame) vokiškus „Premium“ klasės modelius.
Kalbant apie naudotus automobilius, rekomenduočiau rinktis modelius su visų ratų pavara, kadangi tokia kur kas labiau tinka dideliam universalui. Dyzelinių variklių galia siekia nuo 150 iki 235 AG, turbobenzininių motorų – nuo 254 iki 320 AG, mano minėtas iš tinklo įkraunamas hibridinis modelis pasiekia net 407 AG. Visi motorai yra keturių cilindrų 2.0 l darbinio tūrio varikliai.
Kaip sako „Longo LT“ specialistai, naudotų automobilių rinkoje yra kur kas didesnis dyzelinių nei benzininių modelių pasirinkimas – iš dalies ir dėl to, kad pastarieji yra gerokai taupesni. O kalbant apie patikimumą, tai „Volvo V90“ neturi kažkokių ryškesnių ydų.
Iš pasitaikančių gedimų galima paminėti ne visada tinkamai veikiančią (jei sumontuota) autonominio šildymo „Webasto“ sistemą, pasitaiko išmetamųjų dujų recirkuliacijos vožtuvo (EGR) problemos, taip pat genda benzininių variklių „Denzo“ markės purkštukai.
„Volvo“ vairuotojai dar skundžiasi stringančia multimedijos sistema – daugiausiai dėl įdiegtų programėlių („Sensus“ multimedijos sistema buvo kuriama bendradarbiaujant su „Apple“), tad nieko keisto, kad po modelio atnaujinimo 2020 metais pradėta naudoti „Android“ pagrindu veikianti sistema.
Daugiau apie naudotą „Volvo V90“ žiūrėkite vaizdo medžiagoje.