„Renault Grand Scenic“ 9000 km testas: tinka kelionei aplink pasaulį

Kasmet vasaros atostogų metu tūkstančius kilometrų nuvažiuodami automobiliu, kelionės maršrutų kartelę užkėlėme itin aukštai – pernai su nė metų neturinčiu kūdikiu nuvažiavome iki pat Pietų Italijos ir, jei ne namuose laukiantys darbai, būtume keliavę dar toliau.

Todėl šiemet kelionei skyrėme nebe dvi, o tris savaites – nors ir nepamenu, kada tiek laiko buvau atitrūkęs nuo darbų. Žinoma, dėl to teko rinktis rugpjūčio mėnesį, kada darbų mažiausiai, bet, deja, ir atostogautojų daugiausiai, o kainos – aukščiausios. Laimei, taip buvo ne visur.

Kelionės kompanija – du suaugę ir dabar jau beveik dvimetis keliautojas – pastarasis, kaip ir jo tėvai, mėgstantis važiuoti automobiliu, bet ir vis dažniau pareiškiantis savo nuomone vienu ar kitu klausimu, tad kompromisų teko daryti daugiau.

O kelionės automobilis – pernai debiutavęs „Renault Grand Scenic“ – tiek šią septynvietę versiją, tiek ir mažesnįjį „Scenic“ teko išbandyti pernai važinėjant Prancūzijos Bordo regiono keliais. Na, o kadangi anksčiau automobiliu esame nuvažiavę tiek iki Neapolio, tiek ir iki Stambulo, šįkart sukome Europos Pietvakarių link. Jei konkrečiau, tai užsibrėžėme pasiekti tiek Ispanijos Atlanto pakrantę, tiek ir galbūt Portugaliją.

„Mūsų“ „Grand Scenic“ – tik ką nuo tralo nuriedėjęs modelis su devyniolikos kilometrų rida. Čia sumontuotas 1,5 l turbodyzelinis 110 AG variklis, kuris žada, kad degalų sąnaudos bus nedidelės. Užbėgdamas už akių istorijai galiu pasakyti, kad važiuojant įprastu užmiesčio režimu labai nesunku pasiekti mažesnes nei 5 l sąnaudas – net ir įvertinant tai, kad šis motoras sukomplektuotas su automatine dviejų sankabų EDC pavarų dėže.

Būdamas 4,63 m ilgio, „Grand Scenic“ yra 23 cm trumpesnis už „Espace“ (kuriuo po Prancūziją keliavome užpernai), ir į jo bagažinę telpa 1901 litras – nors ir 139 l mažiau nei į vyresnį modelį, bet vis dar itin daug susikrauti kelionės mantai (pavyzdžiui, net 220 l daugiau nei į praktišką pernai metų kelionės į Italiją universalą „Talisman Grandtour“, kurio bagažinės talpa siekia 1681 l).

Atlenkus antros eilės sėdynių nugarėles, į bagažinę telpa 596 l (į „Talisman Grandtour“ – 572 l, į „Espace“ – 660 l) – priklausomai pagal poreikius, jei nereikia maksimalios bagažinės talpos, o norisi daugiau erdvės antroje sėdynių eilėje, sėdynes galima pastumti atgal.

O dar džiugina pakankamai didelė, 17 centimetrų siekianti vienatūrio, kuris stilistiškai primena efektingąjį „Espace“, prošvaisa – tam įtakos turi ir milžiniško, net 20 colių diametro ratlankiai. Bet baimintis dėl didesnių degalų sąnaudų neverta – čia sumontuotos modernios, didelio skersmens, tačiau įprasto 195/55 pločio ir aukščio santykio, taupios „Continental EcoContact“ padangos, taip užtikrinant gerą komfortą ir mažą pasipriešinimą riedėjimui.

Kelionės patogumui – daug dėtuvių – didelė priekyje ir stumdoma daiktadėžė tarp priekinių sėdynių (bazinė komplektacija) su USB jungtimis. Mažojo keleivio patogumui ypatingai įvertiname į priekį žemėjančius galinių durelių langus, per kuriuos viskas puikiai matosi. O jei saulė tampa per daug įkyri, galima užtraukti šonines užuolaidėles, atlenkiamas staliukas puikiai tiko susikelti kojytėms – ko daugiau norėti kelionėje?

Visgi pradžioje „Multi-Sense“ sistemoje pasigendu važiavimo nustatymų, džiuginusių „Talisman“ ir „Espace“ modeliuose. Jais papildomai galima nustatyti vairo sistemos veikimą, pakabos standumą, pavarų perjungimo režimą.

Šiame modelyje tokios pasirinkimo galimybės nėra – yra įprastas „Eco“ režimas, kuris sumažina reakciją į akceleratoriaus paspaudimą, taip pat vėdinimo sistemos galingumą, dar galima pakeisti prietaisų skydelio išvaizdą. Panašu, gamintojas nusprendė, kad siūlyti daugiau nustatymų galimybių šeimyniniam vienatūriui nėra tikslinga.

Bet kelionės pabaigoje man jų nepritrūko – visą laiką važiavau taupiu režimu ir tik esant itin intensyvaus eismo atkarpoms Vokietijos greitkeliuose, taip pat vingiuotuose Pirėnų kalnuose, rinkausi įprastą režimą – įspūdingos dinamikos iš 1,5 l 110 AG motoro tikėtis neverta, bet neblogas turbodyzelinio variklio 240 Nm sukimo momentas leidžia užtikrintai važiuoti su srautu, o pasitikėjimą didina visada greitai pavaras perjungianti EDC dviejų sankabų pavarų dėžė (kaip visada tokio tipo pavarų dėžėms vienintelis priekaištas – stovint ir itin greitai nuspaudus akceleratorių, automobilis kartais pradeda trūkčioti).

O dar labiau džiugino taip iki 6 l/100 km ir nepakilusios dyzelino sąnaudos – o juk tiek pirmyn, tiek ir atgal Vokietiją kirtome važiuodami greitkeliais 130-160 km/val. greičiu. Nemažiau reiklios degalams buvo ir stačios Pirėnų įkalnės su itin dideliu eismo srautu – net ir tokie išbandymai leido po nuvažiuotų 9200 kilometrų džiaugtis 5,8 l/100 km degalų sąnaudomis.

Įvertinome puikią garso izoliaciją (važiuojant net ir dideliu greičiu automobilio salone buvo itin tylu), praktiškas automobilio savybes kalbant ne tik apie pervežimo galimybes, bet ir didesnę nei įprastų automobilių, SUV klasės mašinoms prilygstančią, prošvaisą. Ji itin pravertė ne tik nuvažiuojant nuo asfalto ir renkantis įdomesnius maršrutus, bet ir drauge su nedaug atsikišusiomis priekine ir galine automobilio dalimis leido užtikrintai manevruoti neįtikėtinai ankštose ir labai stačių įvažiavimų bei nusileidimų požeminėse statymo aikštelėse Liuksemburge, Pamplonoje, Madride ir kitur.

Su įprastu automobiliu būčiau tiek kabinęs įvažiavimus priekiu, tiek ir braukęs „pilvu“ per itin dideliu kampu esančius pervažiavimus tarp aukštų. Todėl nereikia stebėtis, kad šiuose miestuose itin populiarios mažos mašinos – didesnėms tiesiog nėra jokių galimybių išsisukti ar įvažiuoti be apgadinimų.

Dar galiu pasakyti, kad čia net nėra būtina automobilio statymą palengvinanti vaizdo kamera – gerą matomumą atgal užtikrina statmena galinė dalis su dideliais langais, o priekyje – dvigubi priekiniai statramsčiai, dar labiau palengvinantys manevravimą ankštoje erdvėje.

O žvelgiant ne tik iš praktiškos, bet ir vairavimo malonumo pusės, automobilis džiugino savo puikiai subalansuotomis savybėmis. O kai kada – net ir stebino. Pavyzdžiui, kalnų kelių 180 laipsnių vingiuose čia nereikėdavo karštligiškai įsikabinti vairo – tai ne tik dėl gerą šoninį prilaikymą turinčių sėdynių, bet ir puikiai suderintos pakabos, dėl ko aukštas automobilis stebėtinai nedaug svirdavo į šoną – greičiau sukibimo ribą pasiekdavo taupiam važiavimui skirtos kieto gumos mišinio padangos.

Tad jau iš eilės penktus metus leidžiantis į tolimą kelionę automobiliu, šiemet radau geriausiai tam tinkamą automobilį. Erdvus, bet ne per daug didelis, su SUV automobilio prošvaisa ir puikiomis važiavimo savybėmis. O į vienintelį likusį klausimą – ar pakanka 1,5 l 110 AG turbodyzelinio variklio, ar visgi geriau tiktų 1.6 l 130 arba 160 AG motoras, atsakymas akivaizdus.

Ir tai ne tik dėl mažesnių degalų sąnaudų, kurias užtikrina mažesnis variklis, bet ir dėl kainos – bandytas modelis su automatine EDC pavarų dėže kainuoja nuo 21 tūkst. 720 eurų (o bandytos „Intens“ komplektacijos modelis – 23 tūkst. 670 eurų), tuo metu, kai su tokia dėže siūlomas 160 AG variantas atsieis jau 27 tūkst. 820 eurų – didelis skirtumas šeimos automobiliui.

Daugiau apie kelionę „Renault Grand Scenic“ automobiliu žiūrėkite vaizdo medžiagoje.