Benzingalvių bendruomenėje yra gan įprasta priklausyti kokiai nors stovyklai. Pavyzdžiui, japoniškų automobilių gerbėjai turi savo ikonas, įprastus ir animacinius filmus, pasakojančius apie taip vadinamą JDM kultūrą. Aš, su visa meile nuostabiems japoniškiems kūriniams, visada labiau prijaučiau vokiškiems automobiliams.
Nors „Škodą“ gamina čekai, bet kadangi ji priklauso „Volkswagen“ grupei, palenda po vokiškų automobilių skėčiu. Šis gamintojas jau kurį laiką turi akį traukiančių modelių ir, kaip taisyklė, jie visi mėlyni su RS ženkliuku. Ir tik visai neseniai svarstyklės dar labiau pasviro į šio gamintojo pusę – „Škoda“ tapo dar solidesnis ir dar tvirtesnis prekinis ženklas savo dizainu, o akys pradėjo krypti ne tik į RS ženkleliu padabintus, bet ir įprastus kasdienius modelius.
Naujasis „Kodiaq“ – trumpai
Taigi, ilga įžanga į šiaip jau trumpą apžvalgą. Pačią trumpiausią versiją jau skaitėte – tai labai geras automobilis. Bet visgi, pabandykime šiek tiek detaliau. Nors „Škoda“ sako, kad tai naujas modelis, jo išvaizda nuo ankstesniojo „Kodiaq“ skiriasi minimaliai. Jeigu reikėtų iš atminties išvardinti pokyčius, matyt atsiminčiau tik kitokius žibintus. Tai, žinoma, nėra blogai, nes ir ankstesnis „Kodiaq“ atrodė gerai.
Ryškesni pokyčiai matosi įsėdus į vidų. Visų pirma centrinėje konsolėje stūkso trys išmanūs valdikliai, kurie naudojami reguliuoti pagrindinėms kasdienėms funkcijoms: klimato kontrolei, garsui ir važiavimo režimams. Galvojau, bus nelabai patogu, bet anaiptol – viskas gan ergonomiška, nors ir nėra tobula, tačiau įvertinus estetinį vaizdą belieka pagirti už tokį sprendimą.
Įlipęs pastebėjau, kad šiame modelyje liko toks pat vairas kaip ankstesniuose – su nepatogiais ir neintuityviai veikiančiais mygtukais. Per beveik tris šimtus kilometrų visaip kaip maigiau tuos mygtukus ir iki galo nesupratau kas ir ką ten valdo. Kita vertus – nusistačius vieną pasirinkimą jo dažnai maigyti nereikia. Gerokai dažniau reikės čiupinėti pavarų perjungimo svirtį, kuri dabar įsitaisiusi už vairo – labai patogu! Tokį sprendimą galima sutikti vis daugiau skirtingų gamintojų modelių ir tai leidžia turėti daugiau vietos kavos puodeliams tarp sėdynių, o ir pavarų perjungimas tikrai patogus. Žinoma, kaip supratote, mechaninės pavarų dėžės tikėtis iš šio automobilio jau nereikėtų.
Galima pagirti už salono medžiagų kokybę ir išvaizdą. Sėdėjau kelių komplektacijų modeliuose ir visuose juose sudėtos aukšto lygio medžiagos. Interjero dizainas taip pat „neišėjęs iš krašto“, kas dažnai nutinka kai gamintojai bando sukurti pernelyg modernų ar kitais būdais „perdėtą“ dizainą. Kadangi „Škoda“ yra praktiškas automobilis, dalinuosi praktišku patarimu – užsisakinėkite su dvigubais stiklais ir „Canton“ garso aparatūra. Laikais, kai variklio garso lieka vis mažiau, laikas mėgautis gera muzika. Čia ji gera.
Centrinėje konsolėje esantis ekranas didelis, geros raiškos ir tinkamai veikiantis. Dar vienas ekranas – už vairo, o ir jis – standartinis, neprimena kosminio erdvėlaivio. Taip, kaip ir reikia. Net nežinau ar verta pradėti kalbėti apie saugumo asistentus, mat jie puikiai veikdavo ir ankstesniame modelyje.
Techninė dalis
Geriau pakalbėkime apie pakabą ir variklius. Pirmasis modelis, į kurį įsėdau, turėjo adaptyviąją važiuoklę – komfortui skirtas režimas pirmaisiais kilometrais greitkelyje pasirodė perdėtai minkštas, o optimaliausias mano įpročiui buvo kiečiausias sportinis režimas. Tad pradžiai kiek nusivyliau, kad pakaba iš esmės per minkšta, bet pasiekęs žvyrkelį supratau per anksti padaręs išvadas.
Žvyrkelyje „Comfort“ režimas veikė kuo puikiausiai ir automobilis kelią tiesiog valgė metras po metro. Tad adaptyvi važiuoklė veikia tikrai gerai, bet jeigu manęs klaustumėte nuoširdaus patarimo, siūlyčiau rinktis automobilį su įprasta, nereguliuojama pakaba.
Įprasta pakaba sureguliuota taip, kaip ir tikėjausi iš šio modelio. Ji toli gražu nėra sportiška, nes ir automobilis nėra toks, bet puikiai susitvarkanti su visais kelyje atsirandančiais nelygumais, o žvyrkeliuose neleidžianti išlipti iš komfortiško važiavimo ribų. Žinoma, galima tikėtis kiek daugiau bildesio įveikiant pikčiausius kelio nelygumus, bet, garantuoju, tai gyvenimo tikrai negadins.
Variklių gama taip pat prasiplėtė – siūlomas vienas benzininis ir du dyzeliniai motorai, taip pat viena įkraunamojo hibrido versija. Kaip bežiūrėčiau, mano širdis linksta prie galingiausio, keturiais ratais varomo dyzelinio varianto, tačiau tai labai individualus pasirinkimas. Pagal WLTP skaičiavimus įkraunamas hibridas vien elektra gali įveikti daugiau nei šimtą kilometrų, tad jeigu gyvenate name, ant kurio stogo stūkso saulės elektrinė, o kieme įrengta įkrovimo jungtis – apie jokius dyzelius jums galvoti nereikia.
Apibendrinant – tai labai geras ir racionalus automobilis, kurio kaina prasideda nuo 35 700 eurų. Geroji šios žinutės dalis ta, kad racionalumas čia nereiškia kompromisų, kaip dažnai nutinka. „Kodiaq“ yra stilingas, komfortiškas ir gerai važiuojantis modelis.
Tik viso bandomojo važiavimo metu kirbėjo viena mintis – kodėl kiti gamintojai negali nukopijuoti tokių elementarių, bet taip kasdieną palengvinančių sprendimų, kaip pavyzdžiui į piltuvėlį pavirstantis langų apiplovimo skysčio bakelio dangtelis, USB C jungtis prie galinio vaizdo veidrodėlio (tiems, kas mėgsta įrašinėti savo važiavimą), langų grandiklis bako dangtelyje, skėtis duryse ar lengvai reguliuojami bagažinės perskyrimai? Tikiu, kad tai daug nekainuoja ir svarbiausia – džiugina.