Smagiausio Lietuvos kelio paieškos su greitais it žaibas automobiliais

Saulės nutviekstas kalnų peizažas. Šlaitu aukštyn lyg juoda gyvatė vingiuojantis serpantinas. Tuščiu, idealiai lygaus asfalto keliu skrieja tviskantis svajonių automobilis. Fone griaudžia gitarų akordų persmelkti „Born to be Wild“ ritmai.

Būtent tokią iliuziją mums nori įpiršti absoliuti dauguma automobilių reklamų kūrėjų. Deja, realybė dažniausiai kitokia. Ką tik įsigytu ratuočiu jūs vargu ar skrajosit svaiginančiomis kalnų perėjomis ar riedėsit apleistais smėlėtų paplūdimių takeliais. Kur kas didesnė tikimybė, kad apniukusį pirmadienio rytą užmiegotomis akimis, gale zirziant mažosioms atžaloms, spūstyje centimetras po centimetro slinksite į darbą, mokyklą ar darželį ir keiksnosite, kad ne tokią svajonę pirkote, ne tokiems potyriams ruošėtės.

Laimė, ne viskas dažyta tokiomis tamsiomis spalvomis. Šviesa tunelio gale yra, tereikia ryžtis iki jos nusigauti. Net ir nuolat sukantis pašėlusio tempo rate galima atrasti laiko ir galimybių pasimėgauti savo bei keturračio draugo ryšiu ir leistis į kelią vien pasivažinėti, kai kelionė yra tikrasis tikslas, o ne būdas jį pasiekti.

Žinote ką? Norėdami patirti nirvaną prie vairo, neprivalote trenktis tūkstančius kilometrų iki Alpių perėjų ar Žydrojo Kranto paplūdimių. Tiesą sakant, didesnė tikimybė, kad ten apskritai negalėsit smagiai pasivažinėti, nes visą laiką teks vilktis poros dešimčių kilometrų per valandą greičiu už vokiečių pensininkus vežančio turistinio autobuso arba milžinišką katerį į Sen Tropezo prieplauką tempiančio rusų milijonieriaus visureigio.

Lietuva negarsėja nei kalnų serpantinais, nei smaragdinėmis vandenyno pakrantėmis, tačiau vieną pranašumą, palyginti su kvapą gniaužiančiais Vakarų ar Pietų Europos peizažais, išsaugojome – mūsų šalyje vis dar galima rasti tuščių, smagių, puikios dangos kelių.

Ištikimi žurnalo skaitytojai neabejotinai žino, kad „TopGear“ dalija bene praktiškiausius patarimus pasaulyje, tad ir šį sykį nusprendėme jūsų nenuvilti: išsiruošėme paieškoti smagiausio kelio Lietuvoje, kuriuo ir jūs ankstyvą sekmadienio rytą galėtumėt pralėkti savuoju automobiliu, nuo ausies iki ausies pasidabinę plačia šypsena.

Galėjome paskelbti balsavimą ir išklausyti visų jūsų nuomonę, tačiau „TopGear“ nėra demokratija, tad galutinį (ir, be abejo, išmintingą) sprendimą priėmėme patys.

Visų pirma išsiaiškinkime, ką reikėtų laikyti smagiausiu keliu. Iš karto atmeskime magistrales – taip, prie jūros skrieti su vėjeliu gali būti linksma, tačiau tik tol, kol būsite sustabdyti už viršytą greitį ir turėsit suploti nemenką baudelę. Be to, greit lėkti tiesiai šiuolaikiniu automobiliu sugebėtų net orangutanas – didelio mokslo įremti akceleratorių į grindis nereikia. Tai ne tik nelegalu, bet ir pavojinga.

Smagiausias kelias mezga vieną vingį po kito, plaukia per kalvas, miškus ir klonius – čia tenka kaip reikiant dirbti ne tik vairu, bet ir galva. Tokiame kelyje malonumą pajusti ir automobilio plaučius gali pramankštinti neviršydamas leistino greičio ir neužsitraukdamas įstatymo rankos rūstybės.

Dar viena taisyklė, praverčianti ieškant smagiausio kelio, – čia vyksta (ar anksčiau) vyko ralio greičio ruožai. Patikėkite – ralistai nuobodžiomis trasomis nevažinėja.

Ruošiantis mūsų kelionei, teko iš sąrašo išbraukti porą beprotiškai linksmų maršrutų, kurie iš esmės atitiko minėtus kriterijus, tačiau dėl tam tikrų motyvų negalėjo pretenduoti į TG smagiausio kelio titulą.

Pirmasis jų – 221-asis krašto kelias Vievis–Semeliškės–Aukštadvaris. Važiuodami juo, azarto ir adrenalino nepritrūksite, tačiau dėl ne visai pagrįstų priežasčių. Didžiojoje jo dalyje dangos pločio vos užtenka vienam automobiliui, o asfalto kraštai tokie aukšti, aštrūs ir aptrupėję, kad pakanka vos vienos klaidos, ir galite ne tik atsisveikinti su padangomis, bet ir gerokai aptalžyti ratlankius.

Antrasis į titulą pretendavęs kelias – 114-asis Molėtai–Labanoras–Kaltanėnai–Ignalina. Beveik visas jis raitosi Labanoro giria, čia pilna suktų, klastingų posūkių ir svaiginančių kalvų virtinių, o kelio danga – puiki, tačiau šiltuoju metų laiku jis primena centrines Vilniaus gatves. Atrodo, jog vasarą visa Lietuva keliauja į Labanoro girią ir Aukštaitijos nacionalinį parką. Eismas nepaprastai intensyvus, neretai pasitaiko vėžlio greičiu slenkančių kemperių, o lenkti tinkamų vietų beveik nėra.

Taigi, po trumpų diskusijų, be jokių pykčių ir barnių išrinkome nugalėtoją. Tiksliau... keturis. Taip taip, matematika mums niekuomet nesisekė. Skambant būgnams ir fanfaroms, pristatome nugalėtojus: 2812, 2808, 172 ir 119. Žinome, kad skaičiai skamba nei smagiai, nei romantiškai, bet leiskite viską paaiškinti.

Kaip minėjome, bet koks kelias būtų nieko vertas be užburiančiai smagių automobilių. O tokius turėjome net du. Sužinoję, kad į „Ford“ atstovybę Vilniuje jau atriedėjo du greičiausi gamintojos egzemplioriai – „Focus RS“ ir „Mustang GT“, porai dienų iškaulijome jų raktelius ir kartu su kolega Karoliu bei fotografu Ryčiu išrūkome deginti benzino bei padangų.

Ankstyvą penktadienio rytą išriedėjome iš Vilniaus Molėtų kryptimi ir pirmiausia sustojome jų nuplauti. Automobilio švarinimas bene geriausiai padeda iš arti susipažinti su kėbulo formomis, pastebėti dizaino sprendimus, kurie paprastai prasprūsta pro akis.

Akivaizdu, kad trečios kartos „Focus RS“ kur kas santūresnis už pirmtakus. Chuliganiška jų išvaizda ir plačios ratų arkos užleido vietą romesniam, tačiau apie automobilio paskirtį užuominas vis vien laidančiam dizainui. Pikta nosis, juodi 19 colių ratai, masyvus galinis sparnas ir du stori išmetimo vamzdžiai gale neleis suabejoti jo paskirtimi.

„Mustang“ atrodo taip, kaip turi atrodyti tikra amerikietiška svajonė: platus, žemas ir masyvus siluetas, konteinerinio lainerio ilgio kapotas, atgal atstumta keleivių kabina ir putlias šlaunis primenančios galinių ratų arkos, kurios gėdos nepadarytų net Jennifer Lopez. Ir, žinoma, legendinis šuoliuojančio mustango siluetas ant priekinių grotelių. Geresnių kompanionų tokiai kelionei vargu ar sugalvosi.

Ramiai pasikratę į Molėtus vedančia betonke, pasiekiame mūsų maršruto pradžią – posūkį į Dubingius 2812 keliu. Čia, lyg prie starto linijos, nusprendžiu išmėginti „Focus“ „Launch Control“ funkciją. Keli ant vairo sumontuotų mygtukų spustelėjimai, pažymėta viena varnelė, įjungta pirmoji mechaninės šešių laipsnių transmisijos pavara, akceleratorius įmintas į grindis, variklio sūkiai pakyla iki 5000 ribos, iš duslintuvo pasigirsta kulkosvaidžio vertas tratėjimas, atleidžiu sankabą, ir... šalia sėdintis fotografas Rytis staiga nutyla.

Jokio padangų cyptelėjimo, jokios dramos, tiesiog nenumaldomas, nepertraukiamas greitėjimas. RS šoka iš vietos it įgeltas, ir, padedamas bene geriausios bet kuriame karštajame hečbeke montuojamos visų ratų pavaros, per 4,7 sekundės pasiekia 100 km/val. greitį. Nežinodamas nė neįtartum, jog po kapotu tūno didžiulę turbiną turintis variklis.

Reakcija į akceleratoriaus paspaudimą visiškai tolygi, nėra nė menkiausios užuominos apie turboduobę, jis nešnypščia ir nedūsauja, o nenuilsdamas sukasi iki pat ribotuvo. Bam! Pirštų galais nuostabiai tiksliai ir lengvai judančią svirtį žaibiškai permetu į kitą pavarą, ir viskas prasideda nuo iš naujo. Įjungus „Sport“ režimą, 350 AG motoras ima pokšėti, krenkšti, spjaudytis ir dar labiau pašiaušia plaukus ant sprando.

Tačiau RS labiausiai stebina ne tiesėse. Jo stichija – posūkiai, o jų šiame kelyje netrūksta. Asfalto danga nuostabiai lygi ir plati, ir į bet kurį vingį gali įsukti nė akimirką nesusimąstydamas, jog „Focus“ nesugebės jo sudraskyti į skutelius. VVR sistema iki 70 proc. galios perduoda į galą, ir iki 100 proc. jos – į bet kurį galinį ratą, tad posūkyje nuolatos jauti, kaip priekis dantimis ir nagais kabinasi į asfaltą, o išorinis galinis ratas padeda sustandinti važiavimo trajektoriją.

Jausmas nerealus ir užburiantis. „Focus“ priverčia tave pasijusti tikru kelių herojumi ir, matyt, geresniu vairuotoju, nei esi iš tiesų. Neabejoju, kad talentingesnis lenktynininkas šiame kelyje vairuodamas „Focus RS“ neatsiliktų nuo tris ar keturis kartus brangesnių superautomobilių.

Nesu tas talentingesnis vairuotojas, tad apsiriboju „Sport“ režimu ir tik lenktynių trasai skirtus „Race“ bei „Drift“ režimus palieku ramybėje. Juk esame bendrojo naudojimo kelyje, kur kvailystėms – ne vieta.

Na, gal šiek tiek pakvailioti galima. Klesteliu į plačią, stotingiems amerikietiškiems pasturgaliams pritaikytą „Mustang“ sėdynę ir nedelsdamas imu ieškoti „Line Lock“ funkcijos. Kaip ir RS atveju, ji įjungiama mygtukais ant vairo, ekranėlyje tarp ciferblatų suradus reikiamą punktą.

Kompiuteris paprašo visa jėga įminti stabdžių pedalą ir, kai pūškuodamas tai padarau, praneša esąs pasiruošęs. „Line Lock“ sistema suspaudžia priekinius stabdžių diskus ir atleidžia galinius. Vis dar laikydamas stabdį numinu akceleratorių ir akimirksniu imu gailėtis, kad palikau atidarytus langus.

Visas salonas per keletą sekundžių prisipildo aitrių galinių padangų dūmų. „Mustang“ stovi vietoje ir keliolika sekundžių svilina galines padangas. Vaikiška, nebrandu, neatsakinga ir beprotiškai, nuostabiai fantastiška. Ar galite patikėti, jog tai gamyklinė funkcija? Aš taip pat.

Ant kelio nuklojęs keliolikos metrų ilgio padangų sluoksnį, pajudu iš vietos. Šis „Mustang“ yra pirmasis viso pasaulio rinkoms skirtas raumeningasis „Ford“ modelis, jis pirmą sykį istorijoje gavo nepriklausomą galinę pakabą (vietoj standžios skersinės svirties), tad teoriškai turėtų atitikti net išrankių europiečių skonį.

Taip, jis kur kas civilizuotesnis ir sukalbamesnis nei anksčiau, tačiau neverta tikėtis, jog GT bus panašus į vokiškus analogus, nes jis vis vien pirmiausia privalo būti geidžiamas gimtojoje JAV rinkoje – nesėkmė ten prilygtų mirties nuosprendžiui.

Valstijose toks siaubas kaip „posūkis“ sutinkamas retai, tad ir „Mustang“ su šia įdomybe dar ne itin pažįstamas. Ne, vingiuotame kelyje jis nesielgia lyg ant ledo netyčia užklydusi karvė, tačiau, persėdus iš judriojo „Focus“, skirtumas iš pradžių šokiruoja.

Milžiniškas 5 litrų V8 atmosferinis motoras griaudžia didingai, tradicinis šešių laipsnių automatas niekur neskuba (netrukus bus pristatyta 10 pavarų dėžė) ir kartais atrodo, kad vairo komandas priekiniams ratams perduoda pašto karveliai. Jis didelis, jis sunkus, jis pašėlęs ir jis tuo patenkintas.

Nors yra gerokai didesnės galios (420 AG) ir vos 0,1 sekundės lėčiau įsibėgėja iki 100 km/val., tokiame kelyje, kaip šis, „Mustang GT“ vairuotojas nė nematytų, į kurią pusę „Focus RS“ nulėkė. Tačiau juo čia važiuoti taip pat nerealiai smagu – tereikia visus veiksmus numatyti iš anksto, įvertinti, kur jo ribos, ir šis švelnusis milžinas leis pasilinksminti iš širdies.

Jei pageidausite, iš kiekvieno posūkio, išnaudojant visas riboto slydimo diferencialo galimybes, jis išvažiuos šonu, paniręs į tirštą gumos rūką. Be to, jo spidometre puikuojasi užrašas „Ground speed“ („Greitis žemėje“) – kiečiau nebūna, tiesa?

Sukėlę nemenką šurmulį 2812 kelyje, pasiekiame už 11 kilometrų esančius Dubingius ir bene vienintelį Lietuvoje tiltą per ilgiausią Asvejos ežerą. Ant medinių konstrukcijų čia tupi meškeres įmerkę žvejai, kuriems skaisčiai raudonas „Mustang“ ir dangaus mėlynumo „Focus“ yra tik žuvis baidantys objektai.

Čia ilgiau neužsibūnam. Miestelio centre sukame kairėn, į 2808 kelią, vedantį atgal Molėtų plento link. Didžiojoje jo dalyje greitis ribojamas iki 70 km/val. ne be reikalo – beveik nėra nė vienos vietos, kur vairą reikėtų laikyti tiesiai, vienas aklas posūkis keičia kitą, o keli siaurėjančio skersmens vingiai priverčia kaip reikiant sutraukti žiedinius raumenis. RS čia jaučiasi lyg savo stichijoje, nenuilsdamas nardo nuo vieno vingio prie kito, o GT didingai pūškuoja iš paskos, ir tai, ką praranda posūkiuose, atsigriebia trumputėse tiesėse.

Kelis šimtus metrų vėl pralekiame betonke ir neriame į 172 kelią, senąjį Molėtų plentą. Vingių čia mažiau, asfalto danga prastesnė, tad „Mustang“ atsigauna. Minkštesnė jo pakaba švelniau sugeria nelygumus, o maždaug poros šimtų metrų ilgio kapotas išdidžiai iriasi pirmyn.

„Focus“ turi reguliuojamuosius amortizatorius, tačiau juos palieku „Normal“ padėtyje – kietesnis, dantis barškinantis režimas tiktų tik idealiai lygiai lenktynių trasai.

Paskutinė mūsų maršruto dalis – 119 kelias Molėtai–Alanta–Anykščiai, kuriame yra ir legendinis ralio ruožas – Beržinka. Čia susiformavusiuose tramplinuose ne vienas automobilis paaukojo ne tik karterį, bet ir visą pakabą. Tiesa, šiuo metu nemaža kelio dalis remontuojama ir platinama, tad vietomis teko gerokai sulėtinti tempą, nes nesinorėjo „Ford“ atstovams aiškintis dėl akmenukų išdaužytų stiklų, tačiau buvome vieni pirmųjų, patikrinę visiškai juodą it smala naujo asfalto dangą.

Pasiekę Anykščius, galiausiai leidome nurimti spurdančioms širdims ir galėjome apibendrinti įspūdžius. Ar šis mūsų pasirinktas maršrutas tikrai pats smagiausias Lietuvoje? Nė neabejoju.

Galbūt ir kitur rastume nedidelių ruožų tokių pat vingiuotų kelių nuostabia asfalto danga, tačiau vargu ar egzistuoja kitas 75 km ilgio maršrutas, kurio kiekvienas metras geba suteikti tokią įspūdžių ir adrenalino dozę nerizikuojant nei savo, nei aplinkinių saugumu. Be to, nemanau, jog galėjome pasirinkti šaunesnius automobilius.

Naujasis „Ford Focus RS“ yra ne tik geriausias karštasis hečbekas. Tai apskritai vienas geriausių daiktų pasaulyje su keturiais ratais. Patikėkite manimi, jis išties toks šaunus. Žinoma, tobulybei ribų nėra – sportinės „Recaro“ sėdynės įtaisytos pernelyg aukštai (žemiau nuleisti jų negalima), tad jautiesi, lyg sėdėtum ant automobilio, o ne jame, apsisukimo spindulys – milžiniškas tarsi Saturno orbita, interjeras pernelyg panašus į žemiškųjų „Focus“ versijų, o degtukų dėžutės dydžio bakas ir nejuokingos, viršijančios 16 l/100 km, degalų sąnaudos liudija, kad būsite dažnas svečias degalinėje, tačiau visi trūkumai nublanksta vos paspaudus akceleratorių.

„Mustang“ apskritai neprivalo niekur važiuoti. Užtenka įsėsti vidun, spustelti užvedimo mygtuką, išgirsti, kaip atgydamas sodriai suriaumoja aštuonių cilindrų motoras, ir sėdėti, jaučiant visą kėbulą siūbuojančias vibracijas.

„Line Lock“ funkciją galėsite naudoti tik tuomet, jei esate padangų prekybos bazės savininkas, o milžiniška variklio galia ir tik du varantieji ratai reikš, jog visur, išskyrus patį sausiausią kelią, jis nepaliaudamas vizgins uodegą. Nors šen bei ten išlenda primityvumas, tai vis dar yra širdį smarkiau blaškytis priverčianti amerikietiška svajonė, kurią gyvenime patirti privalome kiekvienas.

Pabaigoje pakartosiu tai, ką minėjau pradžioje, – keliai būtų beverčiai be smagių automobilių, o ratuočiai netektų prasmės, jei jais nebūtų kur važiuoti. Tad čiupkite raktelius ir keliaukite horizonto link.

„Ford Focus RS“
Kaina: nuo 36 770 €
Variklis: 2300 cm3, 4 cil. turbininis benzininis,
350 AG, 470 Nm
Transmisija: 6 pavarų
mechaninė, VVR
Dinamika: 0–100 km/val.
per 4,7 sek., 266 km/val.
Sąnaudos: 7,7 l/100 km (16,5 l/100 km bandant)
175 g/km CO2
Masė: 1599 kg

„Ford Mustang GT“
Kaina: nuo 41 900 €
Variklis: 4951 cm3, atmosferinis V8,
421 AG, 530 Nm
Transmisija: 6 pavarų
automatinė, GVR
Dinamika: 0–100 km/val.
per 4,8 s, 250 km/val.
Sąnaudos: 13,6 l/100 km (19,4 l/100 km bandant)
306 g/km CO2
Masė: 1720 kg