„Toyota“ gamina gerą hibridinę sistemą ir yra viena pirmaujančių gamintojų hibridinių automobilių srityje, nes turi daug patirties ir įvairių modelių su hibridiniu varikliu. „Toyota Hybrid Synergy Drive“ sistema yra gera ir patikima, suteikianti gerą degalų sąnaudų efektyvumą ir aukštesnį variklio galingumą. Be to, „Toyota“ taip pat investuoja į naujoviškas technologijas, tokias kaip iš tinklo įkraunami hibridai, kurie suteikia dar daugiau galimybių vairuotojams sutaupyti degalų ir mažinti teršalų emisijas.
Ar „Toyota RAV4“ išliks populiariausiu automobiliu Lietuvoje priklauso nuo daugelio veiksnių, tokių kaip konkurentų modelių pasiūla, rinkos tendencijos, ekonominė padėtis ir vartotojų poreikiai ir pageidavimai. Tačiau RAV4 yra populiarus ir patikimas automobilis, turintis gerą reputaciją, ir tikimasi, kad jis ir toliau bus populiarus tarp Lietuvos vartotojų. Tačiau tai reikalauja atidžiau stebėti rinkos dinamiką ir vartotojų poreikius, kad būtų galima prognozuoti, kaip bus toliau.
Jeigu iškentėjot perskaityti iki čia ir jau galvojate, kad tai kol kas pati prasčiausia mano kada rašyta automobilio apžvalga, tai visiškai ne. Aš jos nerašiau. Aukščiau esantį tekstą be didesnio vargo parašė dirbtinis intelektas kai uždaviau jam kelis klausimus apie naująjį „Toyota RAV4“. Jei būčiau klausinėjęs dar ilgiau ir dar taikliau, neabejoju, kad apžvalga būtų buvusi dar geresnė ir sklandesnė, bet ir dabar, pataisius vos keletą stiliaus klaidų, šį tekstą galima prastumti kaip už gerą.
Bet ar to reikia? Tai yra, ar tikrai mums reikia tikslių, kiekvieną amortizatoriaus judesį apibūdinančių automobilio apžvalgų? Ar tikrai automobiliai yra tik tai, ką gali suprasti dirbtinis intelektas? Apžvalgų gal ir reikia, bet automobiliai yra gerokai daugiau. Mėgstu sakyti, kad man automobiliai patinka visai ne dėl automobilių. Man jie patinka dėl to, kur jie nuveža, kokius žmones leidžia sutikti ir kokius atsiminimus sukurti. Automobilis yra nuostabus kūrinys, prieš daugiau nei šimtą metų pakeitęs ne tik pasaulio ekonomikos vystymosi greitį, bet ir praplėtęs žmogaus pasaulį.
„Toyota“ pasikvietė automobilių apžvalgininkus į Švedijos Šiaurę tam, kad parodytų savo atnaujintą RAV4. Jei tiksliau – naują RAV4 komplektaciją, pažymėtą „GR Sport“ ženkleliu. Šiaip jau pakeitimų nedaug – piktesnės priekinės grotelės, gražesni ratlankiai, kelios kėbulo dalys nudažytos juodai ir GR ženkleliai vienur ar kitur. Dar ir šiek tiek sukietinta pakaba, kad tas „GR Sport“ užrašas bent kažką su sportiškumu bendro turėtų. Beje, valdosi RAV4 tiksliai, o jeigu dažnai tenka važinėti prastais keliais, geriau rinktis įprastą variantą su kiek minkštesne važiuokle. Rinktis galima įprastą (222 AG) arba įkraunamą hibridą (305 AG) ir abu jie bus geri. Kaip dirbtinis intelektas sakė, „Toyota“ investuoja daug ir moka gaminti gerus hibridus.
Taip pat atnaujinta multimedija (dirbtinis intelektas melavo, kad ji gera. Dabar ji tiesiog geresnė nei anksčiau), skaitmeninis prietaisų skydelis, kurį japonai pagamino geriau, nei jiems tai sekasi su multimedija. Švedijos keliuose aktualūs skirtingi važiavimo režimai ir išmani visų varančiųjų ratų sistema su elektroniškai blokuojamu diferencialu, kuris įstrigus pusnyse turėtų leisti lengviau išvažiuoti, bet išbandyti neteko.
Pakeitimai minimalūs, bet automobilis ir iki jų buvo labai geras. Kaip tik prieš kelionę turėjau progą įprastos komplektacijos RAV‘u įveikti kelis šimtus kilometrų per lietuvišką pūgą ir buvau maloniai nustebęs, kaip jis viską daro gerai. Tojotiškai, galima sakyti. Apibendrinant – viskas su tuo RAV4 labai gerai ir jeigu kažkas iki tol svarstė pirkti ar ne, labai ramia sąžine sakau – pirkit. Ir nebūtinai „GR Sport“, nes važiuoklė kai kam gali pasirodyti per kieta.
Automobilis nėra svarbiausia
Tiesa, įsimintiniausia man buvo ne automobilis, bet tai, kur su juo teko važiuoti ir ką patirti. Kelionę pradėjome nusileidę Lulea mieste, Švedijoje. Tai nedidelis, 50000 gyventojų turintis šiauriausias Baltijos jūros uostas. Šiame mieste įsikūrę keli universitetai ir įvairios technologijų kompanijos, net „facebook“ čia neseniai atidarė didžiulį duomenų centrą.
Visada žavėjausi šiauriniu gyvenimu ir jis pasijuto vos nusileidus oro uoste, nes visas pakilimo/nusileidimo takas padengtas sniegu, o šviečianti saulė, nors ir vidudienis, virš horizonto pakilusi labai nedrąsiai. Pasidėjus daiktus išskubėjome, nors žodis skubėti šiaurėje, matyt, neegzistuoja, link ledlaužio, kuriuo išdidžiau plaukėme tiesiog per ledą. Bene kiečiausias laive buvo jo kapitonas – Papajus realiame gyvenime. Kai visi, pabuvę kelias minutes lauke, grįžta prie radiatorių pasišildyti, misteris Papajus trumpomis rankovėmis, apnuoginęs savo papajiškus raumenis ir tatuiruotes, su šypsena savo tiltelyje pasakoja keleiviams apie ledlaužio valdymą bei kapitono gyvenimą.
Aišku, pats pasiplaukiojimas įdomu, bet atėjo akimirka, kai reikėjo priimti sunkesnį sprendimą. Prisiparkavome vidury įlankos. Už mūsų – ledinio vandens baseinas, kurį ką tik pats laivas plaukdamas ir pravalė. Aplink – baltos ledo lygumos ir nei vienos pramintos pėdos. Ir tik kažkur, kitoje pusėje nei leidžiasi milžiniška saulė, rūksta miesto kaminai. Laivo įgula sako ateikit, rengiamės ir marš į ledinį vandenį.
Pirmoji mintis neleido taip drąsiai priimti iššūkio, bet antroji mintis, priminusi man apie tai, kad nepabandžius sąžinė užgrauš iki begalybės, greitai mane nunešė į persirengimo kajutę.
Plūduriuoju sau lediniame vandenyje, žiūriu į jau antrą valandą besileidžiančią saulę, kuri čia tik tiek ir tepakyla, ir retkarčiais, netyčia, lediniu vandeniu vis apsitaškau veidą, vienintelę vietą, kuri neuždengta gelbėjimosi kostiumo. Buvome aprengti kostiumais, skirtais šešias valandas išgyventi lediniame vandenyje. Be jų toks pasimaudymas truktų kelias minutes ir baigta. Visam. Jaučiausi kažkur tarp realybės ir Salvadoro Dali vaizduotės.
Vakare, po vakarienės, ėjome į uostą, kur mažiau miesto šviesų, ieškoti šiaurės pašvaisčių, bet likome nieko nepešę, nes ir debesys trukdė, o ir pagal žemėlapį tądien jos turėjo būt lyg kažkur šiauriau.
Rytas vėl šiaurietiškai magiškas. Raudonas, toks kaip kartais mėgstame jį padaryti redaguojant nuotraukas, tačiau čia jis toks tikras. Ryškus ir šaltas, net traška. Uoste laukėme šunų kinkinių, kurie mus nuvežė iki toliau esančios aikštelės, kur mūsų ir laukė naujieji RAV4. Vis išgirstu kalbų, neva šunys kankinami tuose kinkiniuose, bet, bent jau tie, kurie tempė mūsų roges, buvo vieni laimingiausių, kokius esu matęs!
Vėliau sekė nemažai kilometrų šiaurietiškais, baltais keliais. Dalį maršruto net įveikėme ledo keliu – čia galioja atskiros taisyklės: reikia atsisegti saugos diržą, važiuoti 30 ar 40 km/val ir laikytis bent 50 metrų atstumo nuo kito važiuojančio automobilio. Suprask, jei įlūžtum, būtų daugiau šansų išlipti gyvam.
Tiesa, visą laiką važiuojant šiais tikrai slidžiais keliais negalėjau nustoti galvoti apie mūsų tautiečių taip mėgstamą skundimosi kelininkų darbu sportą. Ten net pagrindiniuose keliuose vietomis nesimato asfalto, o ką jau kalbėti apie mažesnius, rajoninius – važiuoji ant suplūkto sniego. Bet nei žmonės skundžiasi, nei eismas lėtas.
Paskutinę ilgos kelionės atkarpą įveikėme sniego motociklais. Nemėgstu ir net nelabai moku važiuoti keturračiais, o per instruktažą paminėjo, kad valdymas panašus kaip jų ir vietinis pabrėžė: „sekite mane ir važiuokite ta pačia linija, nes aš lede matau daugiau, nei matote jūs. Nusuksite – nežinia kas nutiks“.
Na, tai ir sekėme. Greitai, kartais atrodė, kad gal net per greitai savo sugebėjimams, bet tikslą pasiekėme ir net neįlūžome. Keturračių dar nepamėgau, bet švedišką naktį ant užšalusio ežero pasivažinėti sniego motociklais – mielai. Atvykus į vietą sėdome prie švediško stalo. Na, ne tokio, kur gali imti ką nori, o tokio, kur maistas skanus, gėrimai šildantys, o visa kompanija, nusimetusi storus šiltus rūbus, mielai ir šiltai bendrauja.
Buvo gera patirtis, o ir apie mašiną, apie kurią aš čia taip nedaug, viskas aišku, bet man, būnant Lulea apylinkėse, vis dar buvo neaišku, kokio velnio „Toyota“ daro tokius ypatingus modelio pristatymus, leidžia tokius pinigus, o naujiena, kurią pristato, visai ne naujiena. Aš to paklausiau vieno iš aukštas pareigas Europos „Toyota“ padalinyje užimančio vyruko, kuris, kartu su džinu ir toniku, kurie lydėjo mus tą vakarą, nebandė man kabinti makaronų ant ausų.
Jo atsakymas buvo labai teisingas. Jis sakė, kad visų pirma jie norėjo visuomenei priminti apie save, apie štai tokį modelį, kurį jie gamina, o antra – norėjo mums priminti apie tai, kad ne automobilis svarbiausia, o tai, ką su juo gali patirti.
Priėmiau šį priminimą asmeniškai ir perduodu jį jums. Automobiliai yra nuostabūs kūriniai, bet jie yra niekas be istorijos. Net tų, kurie stovi muziejuose, istoriją sukūrė žmonės. Bet tie, kurie stovi mūsų kiemuose, yra skirti nuotykiams, patyrimams, pažintims ir kelionėms. Kartais gal ir įdomu, kuris už kurį geresnis ar patogesnis, bet šį darbą jau visai netrukus iš mūsų galės perimti dirbtinis intelektas. Galės jis, manau, aprašyti ir tai, kaip atrodo šiaurės pašvaistė, kurios taip ir nepavyko pamatyti dėl debesuoto dangaus, bet jis niekada negalės atsisėsti su mumis kartu į automobilį ir sakyti „važiuojam, o tikslą sugalvosime pakeliui“.
Automobiliai, visgi, yra tik įrankis, skirtas kurti istorijoms.