Ką ten retus – šiandien Europoje be „Mirai“ vienintelis kitas lengvasis vandenilinis elektromobilis yra „Hyundai Nexo“. Jis taip pat turi kuro celes, kuriose vandeniliui reaguojant su deguonimi generuojama elektros variklį maitinanti elektros energija.
Ir nors eksperimentai su vandeniliu kaip energijos šaltiniu lengvuosiuose automobiliuose vyksta jau seniai (pirmą kartą tokį „Honda FCX Clarity“ elektromobilį teko bandyti maždaug prieš dešimtmetį), tačiau koncepcija iki šiol buksuoja užuomazgos stadijoje. Ir su šia technologija gali sau leisti eksperimentuoti tik atkakliausi ir, ką jau čia slėpti, finansiškai pajėgiausi gamintojai.
Nes viešieji šaltiniai teigia, kad gamintojui „Mirai“ yra itin nuostolingas, tačiau vizija šviesi. Tuo labiau, kad tai – ne pirmas kartas. Nuostolingi buvo ir pirmos kartos hibridiniai „Prius“, kurie vėliau tapo tikra revoliucija norintiems važiuoti ekologiškai ir taupiai (o lietuviai juos dar labiau kilstelėjo į degalų taupymo aukštumas, papildomai montuodami dujinę įrangą ir tuo priversdami inžinierius iš Azijos gerokai išplėsti akis).
Ir šiuolaikiniame transporte keičiantis energijos rūšiai, vandenilis neišvengiamai taps įprasta energijos dalimi. Nes jei mieste dar galima išsisukti su įkraunamais akumuliatoriais, kur kas didesnius iššūkius tenka spręsti kai kalbame apie tolimus atstumus su minimaliomis prastovomis.
Ir kalba eina ne tik apie pervežimus sunkvežimiais, bet ir laivybą, taip pat skrydžius – čia energijos alternatyvos taip pat būtinos, tik jos nevyks taip greitai.
Žinoma, visa tai tiesiogiai priklauso nuo vandenilio kainos ir jo gavybos būdų. O tai kol kas, sakykime taip, yra sviestas sviestuotas, kadangi dabar didžioji dalis vandenilio yra gaminama taip vadinamu pilkuoju būdu, naudojant gamtines dujas. O ir kaina degalinėse Europoje, kuriose siūlomas vandenilis, svyruoja nuo 10 iki 16 eurų. Kai tokiam vandeniliniam elektromobiliui 100 km nuvažiuoti reikia maždaug vieno kilogramo vandenilio, nei ekonomijos, nei ekologijos čia nėra.
Antrasis metodas (mėlynasis) yra gamybos metu išskiriamą CO2 taršą saugoti po žeme. Bet vėlgi vandenilio gamyba vyksta naudojant angliavandenius.
Na ir, žinoma, siekiamybė yrą žaliasis gamybos metodas elektrolizės būdu iš vandens, tam naudojant elektrą, kuri gaunama iš atsinaujinančių šaltinių – tokiu atveju tikimasi, kad dujų kilogramo kainą pavyktų sumažinti iki penkių-šešių eurų.
O tai jau įdomiau. Kaip ir reikalingas vandenilio pildymo tinklas – šiandien artimiausia tokia degalinė yra Rygoje, visoje Skandinavijoje jų yra tik kelios, o didžiausias tinklas Europoje yra Vokietijoje. Tačiau jau iki 2025 metų Lenkijoje, kurioje šiandien dar nėra nei vienos vandenilinės degalinės, planuojama, kad bus įrengtos 25-ios tokios degalinės, iki 2030 metų šį skaičių žadama padidinti iki 150.
Tad būti pionieriams nėra nei lengva, nei pigu, tačiau dėl to antros kartos „Toyota Mirai“ yra ne mažiau įdomus. Pagamintas naudojant visiškai naują „TNGA-L“ nei ankstesnės kartos modelio platformą, jis dabar turi gale sumontuotą elektros variklį, atitinkamai varantį galinius ratus (ankstesnės kartos modelis turėjo priekyje sumontuotą motorą ir priekinius varančiuosius ratus).
Tris kuro bakai talpina iki 5,6 kg arba 142 l vandenilio, kuris leidžia nuvažiuoti iki 650 kilometrų (gamintojo duomenimis, bandymo metų žiemos oro sąlygomis energijos sąnaudos buvo 1,19 kg / 100 km, leidusios nuvažiuoti apie 480 kilometrų). Dinamika pakankama, nors ir ne įspūdinga – 9 sekundės iki 100 km/val., bet akimirksniu pasiekimas 300 Nm sukimo momentas leidžia efektyviai įsibėgėti. Ir maksimalus komfortas – tiek pakabos, tiek ir akustinis. Nieko keisto – naudojant šią platformą gaminamas ir reprezentacinis didžiausias „Lexus LS“ sedanas.
Palyginti su ankstesnės kartos versija buvo sumažintas automobilio aukštis, tad valdymas tapo dar tikslesnis, jau nekalbant, kad priekinius varančiuosius ratus pakeitė galiniai su gale sumontuotu varikliu. Nuo šiol kuro celės sumontuotos priekyje, kur anksčiau buvo variklis, tad visų elementų išdėstymas užtikrino, kad elektromobilio svoris yra paskirstytas vienodu 50:50 santykiu.
Iš trūkumų – ne itin daug erdvės ant galinių sėdynių, kadangi už jų atlošų yra stabdymo metu energiją kaupiantis akumuliatorius. Taip pat papildomą vietą užima ir išilgai po grindimis, galine sėdyne ir bagažinės dugne sumontuoti trys vandenilio rezervuarai. Nors jei gale sėdės ne krepšininkai, tada didelių rūpesčių nekils – keleivių komfortui yra atskiras sensorinis klimato kontrolės ir garso sistemos valdymo pultas, primenantis apie giminystę su „Lexus“.
Į sedano bagažinę tilps vos 321 l ir ji turi nedidelę pakrovimo angą – tai tikrai nėra praktiškas automobilis, ypatingai kai pradedi galvoti apie kainą (nuo 67 500 eurų, veiklos nuomos kaina – nuo 1004 eurų) ir, juo labiau, vandenilio papildymo galimybes. Aišku, jei vertinti tik kainą, tai penkių metro dydžio ir „Lexus“ savo įranga prilygstantis elektromobilis neatrodo pernelyg brangus. Tačiau kai supranti, kad jo bakus užpildyti vandeniliu bent jau kol kas pavyks tik Rygoje, tai entuziazmas greitai atvėsta.
Bet gera žinoti, kad važiuojantis „Mirai“ ne tik neteršia aplinkos, bet ir net valo orą – kuro celėse reakcijos metu išgaunant elektros energiją per 10 000 kilometrų yra išvaloma tiek pat deguonies kiek jo per visus metus iškvėpuoja suaugęs žmogus. Tad argi ne smagu – kuo daugiau spaudi, tuo labiau valai orą?
Daugiau apie vandenilinį „Toyota Mirai“ elektromobilį žiūrėkite vaizdo medžiagoje.