Tikroji pavežėjo kasdienybė: nuo vėmalų automobilyje iki apgaulės schemų
„Oj kaip gerai, kiek nori – tiek dirbi, kai nenori – nedirbi, man taip daug kas sako, bet žmonės neįvertina, kad kol jie atsipalaidavę žiūri penktadienio filmus – aš vairuoju, kol šeštadienį su draugais geria vyną – aš vežioju jo jau prigėrusius keleivius, o blogiausia tai, kad ne visi jie sugeba elgtis pagarbiai. Aš nesiskundžiu, nes pati pasirinkau tokį papildomo uždarbio būdą, bet norisi, kad žmonės, prieš lipdami pas pavežėją, suprastų, jog tai – sudėtingas, kartais tikrai pavojingas ir toli gražu neatnešantis kalno pinigų darbas“, – pasakojimą pradeda Joana.
Moteris sako per trejus metus jau dukart naktį važiavusi valyti asmeninio automobilio, su kuriuo ir darbuojasi, salono, mat padauginę keleiviai čia tiesiog privėmė. „Faktas, kad savaitgalio naktimis pagrindinė keleivių grupė yra išgėrę žmonės. Aš jau nesuskaičiuosiu, kiek kartų man yra nuo galinės sėdynės rėkę „stokit, stokit, vemsiu tuoj“. Tada, jei yra galimybė, sustoji, žmogus išlipa, „susitvarko“, grįžta. Yra ir maišelius įdarbinę šitam reikalui. Ką darysi. Bet du kartai buvo tokie, kur susitvarkyti nepavyko – su vienu sustoti nespėjom, o kitas net neprašė – užmigo, apsivėmė ir tiek žinių“, – dabar jau su juoku pasakoja Joana.
Moters teigimu, anuomet pasitaikė ir situacijų, kuomet klientas nesumoka už kelionę, panaudodamas labai gudrią schemą: „Įsivaizduokit, žmogus paprašo pas svetimą praeivį ar pan., kad šis leistų jam išsikviesti pavežėją per jo telefoną. Nes savasis neva išsikrovė, pametė, nelaimė. Na, šis geraširdis žmogus leidžia. Kviečiantysis pažymi, kad atsiskaitys grynais pinigais, o išlipa ir viskas… Nei pinigų, nei žinojimo, kur kreiptis. Man net nėra, kur kreiptis, nes aš juk vežiau kitą žmogų, ne tą, kurio vardu sukurta paskyra programėlėje. Arba viena moteris nubėgo namo pasiimti pinigų. Visą kelią prakalbėjome, labai maloni, pasitikėjau. Tai su pinigais neatbėga iki šiol [juokiasi, aut. past.]“.
Stebisi klientų nesupratingumu ir jaučia nuoskaudą dėl skirtingo požiūrio į kitataučius pavežėjus
Joana, nepanorusi atskleisti tikrojo savo vardo, sako įžvelgianti ir dažno kliento nesupratingumą ties pačiomis elementariausiomis situacijomis: „Aš suprantu, kad žmogus moka už paslaugą ir nori jos kokybiškos jo supratimu. Tačiau ar jūs įsivaizduojate, ką reiškia vėlai vakare įsirangyti į miegamojo rajono daugiabučio kiemą prie konkrečios laiptinės? Juk žmonės ten vieni kitus užstatinėja, tikrai kai kuriuose kiemuose tikras durdomas. Bet, net žinodami šitą situaciją, kad su universalu rangysimės ilgai, kai kurie klientai liepia privežti prie pat laiptinės, beveik įvažiuoti į ją, kad tik kelių metrų netektų paeiti tuos kelis eurus sumokėjus… Todėl dievinu supratingus žmones, kurie toleruoja sustojimą kiemo pradžioje, nusipurto kojas prieš įlipdami jei tai žiema ir nesugalvoja išsitraukt kebabo dar važiuodami“.
Joana jaučia nuoskaudą ir dėl jos teigimu neteisingo lietuvių ir užsieniečių pavežėjų skirstymo pastariesiems naudinga tvarka: „Dėl užsieniečiams skiriamų lengvatų, jų pelnas sudaro žymiai didesnę pajamų dalį nei lietuvio pavežėjo. Tautinė diskriminacija man svetima, bet šiuo atveju diskriminuojama jaučiuosi aš savo pačios šalyje. Pakalbam su kitais pavežėjais, jie jaučiasi taip pat. Taip, klientas, pamatęs, kiek sumoka už kelionę, galvoja, kad šis darbas – aukso kasyklos, bet ketvirtadalį pinigų iškart pasiima programėlė, per kurią dirbu, nemaža dalis nueina mokesčiams, kurui, automobilio priežiūrai, valyklai, draudimui. Jei po visko lieka 40 proc. sumos – tai pasiseka. Čia jei automobilis negenda ir važiuoja sklandžiai. Ir jei klientai teikiasi nevemti ten dažnai. Užsieniečiui, dirbančiam Lietuvoje, tuo tarpu lieka ženkliai daugiau. Ar čia teisybė?“, – klausia moteris.
Atnešė įdomių pažinčių: ir guodė verkiančias, ir klausė svarbios kalbos repeticijos
Visgi, moteris neneigia, kad šis darbas – ir savotiškai įdomus, kažkuo įtraukiantis, mat per dieną susipažįsti su tiek žmonių, kiek kiti nesutinka per ištisus mėnesius: „Aš studijavau psichologiją. Nors toje srityje nedirbu, jau vien faktas, kad ten stojau, apie mano asmenybę šį tą pasako. Žmonių niekada per stipriai nekalbinu pati, neinicijuoju pokalbio per intensyviai, nes tikrai būna žmonių, kurie, matosi, nori ramiai važiuoti, tiesiog leisti sau tas dvidešimt minučių pabūti tyloje. Tačiau neretai tiesiog natūraliai įsikalbi su žmogumi. Jis nori paplepėti lengvomis temomis, bet kaip bebūtų keista, tikrai ne vien lengvos temos mano mašinoje aptarinėtos. Yra buvę ir visai kitokių situacijų – nuo žmogaus vežimo ką tik sužinojus apie artimojo mirtį, tąkart atvežiau moterį prie jos namų, kalbėjomės visą kelią, o prie namų programėlėje baigiau kelionę, išjungiau tą programėlę ir kalbėjomės toliau gerą pusvalandį.
Esu per tuos keletą metų vežusi ir dvi jaunas merginas po išsiskyrimo su antromis pusėmis. Verkia, pasiūlau servetėlę, paklausiu, ar galiu kuo padėti, ir pradeda kalbėti. Jei anksčiau visi juokaudavo, kad didžiosios nuodėmklausės yra manikiūro specialistės, tai dabar laikai tie, kai pavežėjai, pavežėjos irgi prisiklauso visko. Yra buvę, kad parvežu žmogų namo ir šis kviečia į svečius. Apsilankyt kol kas visus kartus atsisakiau [juokiasi, aut. past.]. Čia, kaip jokiame kitame mano dirbtame darbe, turiu galimybę ne „ant popieriaus“, o realiai nuolat naudoti savo anglų, rusų, ispanų kalbos žinias, kad šios „neuždulkėtų“. Esu vežusi studentę į jos bakalauro baigiamojo darbo gynimo procesą ir ji mašinoje garsiai repetavosi pristatymo kalbą, aš jai uždavinėjau su tema susijusius klausimus [šypsosi, aut. past.]“. Su viena kelionėje sutikta moterimi apsikeitėme kontaktais ir pabendraujame iki šiol. Moteris užima itin įtakingas pareigas, kvietė ateiti darbuotis pas ją“.
Baisiausias įvykis – Naujųjų naktį
Vis dėlto baisiausias įvykis Joaną ištiko per praeitus Naujuosius. Mergina nutarė nešvęsti Naujųjų, o vietoje to bene pelningiausią pavežėjams naktį iš peties pasidarbuoti. Deja, praėjus vos valandai po vidurnakčio merginai nutiko itin įbauginęs įvykis.
„Mane išsikvietė vyresnio amžiaus vyras, į automobilį įlipo jis ir dar viena pora – matyt vyras ir žmona. Pastarieji įsitaisė automobilio galinėse vietose, o mane iškvietęs vyriškis priekyje. Šiaip priekinėje sėdimoje vietoje žmonių nevežioju, bet tąnakt kažkaip galvoju tiek tos, tegul žmonės po šventės su savo paltais ir kailiniais tryse gale nesigrūda, parvešiu juos taip. Gale sėdinčią porą buvo nurodyta išleisti pora kilometrų anksčiau nei priekyje sėdintį vyrą. Išleidus žmones automobilyje likome dviese. Vyras paklausė, kodėl nešvenčiu Naujųjų. Juokdamasi atsakiau, kad geriausia šventė – pilnesnė banko sąskaita sutinkant naujus metus. Tada vyras mestelėjo repliką, kad turbūt neturiu su kuo švęsti. Aš jau nieko nebeatsakiau, nemačiau reikalo teisintis išgėrusiam nepažįstamam vyrui.
Privažiavome jo namus ir jis ėmė gašliai klausinėti, gal galėtume su mažiau drabužių pratęsti šventę pas jį namuose, kad jis gyvena vienas, turi šampano, mašiną galėčiau iki ryt palikti jo kieme. Man keliskart atsisakius, jis nieko nesakęs ištiesė ranką ir padėjo ją man ant šlaunies. Tada aš jau labai įsakmiu tonu pasakiau patraukti ranką, o jis ją akimirksniu pakėlė aukščiau, prie pat intymios zonos ir pasakė „nevaidink, gi matau, kad patinka“. Šitos frazės nepamiršiu turbūt visą gyvenimą, bet aš sukaupiau visą drąsą ir pasakiau, kad jei jis tuoj pat neišlips iš automobilio – baigsis labai viešai ir labai liūdnai. Vyras patraukė ranką, šovė dar vieną frazę „Eik tu, šlykštyne, būčiau gerai iš*isęs, matos seniai pi*ta“ ir išlipo. Tuojau pat išvažiavau iš jo kiemo, pavažiavau gal kilometrą, sustojau šalikelėj, nes neapsakomai ėmė drebulys. Apsiverkiau. Niekur tąnakt nesikreipiau, tačiau važiavau namo, nebesinorėjo daugiau nei akimirkos leisti šitose aplinkybėse. Po to laiko automobilyje važiojuosi pipirinių dujų balionėlį, su bičiule pradėjome lankyti savigynos kursus. Supratau, kad turiu pati save saugot. Ir čia, ir bet kur kitur“, – pasakoja Joana.
Mergina pataria ir kitiems ne tik turėti savisaugos priemonę automobilyje lengvai ir iškart pasiekiamoje vietoje, bet ir dar vieną visuomet pakrautą mobilų telefoną, jei reiktų staigiai iškviesti pagalbą, o jūsiškis būtų atimtas, neimti vežti akivaizdų įtarimą keliančių asmenų, net jei nuo to nukentėtų jūsų kaip pavežėjo reitingas. „Jei matote, kad situacija tampa įtartina – nevenkite panaudoti garsinio automobilio signalo, atidarykite savo pusės durų langą, taip atkreipsite aplink esančių žmonių ar mašinų dėmesį. Galėčiau sakyti, kad pavojinga vežti keleivius priekyje, tačiau vežti juos už savęs irgi ne ką saugiau, manau, jei jau klientas bus nusiteikęs jus nuskriausti. Šiame darbe būtini šalti nervai, padedantys stresinėje situacijoje pasielgti tinkamai, nepulti į paniką, atstovėti savo pozicijas. Ir, žinoma, jei kas – kvieskitės pareigūnus. Svarbiausia saugumas“, – pokalbį baigia Joana.