– Sveikiname su pernai pasirodžiusia prozos knyga – ar skaitytojai jau gali laukti naujos, o galbūt didžiausias dėmesys dabar nukreiptas į architektūrą?
– Iš tiesų, architektūra išlieka pagrindine mano veikla. „JP Architektūra“ studija neblogai prisitaikė net prie pasikeitusių sąlygų, todėl darbai nesustoja net ir karantino metu – stengiamės veikti efektyviai ir tęsti pradėtus projektus. O rašymą laikau savo kasdien stiprėjančiu hobiu. Norėjau, kad šią knygą būtų nenuobodu skaityti – pasiūliau skaitytojui trumposios prozos formatą, kad jis galėtų atsiversti ir perskaityti bet kurią novelę ar panorėjęs peržvelgtų architekto Arūno Kavaliausko iliustracijas. Šiandien brandinu naujos knygos idėją, bet ar ji virs kūnu, nežinau – kadangi jos be manęs daugiau niekam nereikia, galiu neskubėti.
– Architektūra – kūrybinė veikla, kuriai taip pat reikia įkvėpimo. Kur semiatės jo savo darbams ir ką kūryba duoda jums kaip žmogui?
– Manau, kad kūryba susijusi su gyvenimo prasmės klausimais. Ji suteikia žmogui dieviškumo pojūtį, leidžia peržengti užburtą gamtos ciklą. Jame vyrauja reprodukcija, kuriai susilaukdamas palikuonių ar bandydamas išgyventi paklūsta ir žmogus. O kūryba atveria galimybę nuo viso to pabėgti, nes kurti – tai tinkamai naudoti laisvę. Šalia mano pagrindinės profesijos visada yra literatūra, rašymas ir muzika, suteikiančios architektui reikalingą platų akiratį ir mokančios kalbėti, išgirsti, suvokti ritmą ir struktūras.
– Susidomėjimas miestais, urbanistika bei jų architektūra auga. Ką sako toks padidėjęs visuomenės bei ekspertų dėmesys? Koks vaidmuo planuojant ateities miestus tenka architektui?
– Prognozės rodo, kad 2050 m. pasaulio miestuose gyvens 75 proc. planetos gyventojų ir miestai išaugs pusantro karto. Tiesa, Lietuvą šie procesai gali ir aplenkti. Į miestus atvyksta daugiau žmonių, tačiau tai prie miestų augimo prisideda nežymiai, tad ir milijoninių metropolių tikėtis neverta – mūsų miestų laukia kokybinis pokytis. Turėsime iš naujo juos permąstyti ir pritaikyti juos ateities poreikiams. Kai ką teks ne tik atnaujinti, bet ir perstatyti. Didžiausias iššūkis architektams ir miestų planuotojams bus miesto humanizavimas – žmogaus prioritetas. Tuo pačiu miestus reikės sutankinti ir daug kur konvertuoti. Tam tikra prasme grįšime į Viduramžius, tada mūsų miestai bus kompaktiški, pilni įvairovės bei sinergijos.
– Koks bus Vilnius po dešimties metų? Kaip keisis gerai žinomi miesto rajonai ir kaip sostinė galėtų tapti tvariu miestu?
– Per pastaruosius metus Vilnius padėjo pamatus ateinančiam dešimtmečiui, tačiau tai – tik pradžia. Toliau efektyvinant miestą, urbanistinis proaktyvumas ir kokybiški scenarijai ateis ir į „pavargusius“ rajonus. Integruoti, mišrūs, patogūs, kompaktiški miestai – atsvara XXI a. pradžios miesto stagnacijai, tačiau tam reikia nuolatinių teritorijų konversijų, infrastruktūros pokyčių. Būtent tai išreiškia tvarumas – gebėjimas reaguoti į skirtingą poveikį ir kintančias aplinkybes. Miestai kuriami žmonėms, tačiau šiandien negalime daug pasakyti apie ateities žmogų ir jo poreikius. Jaučiame, kad gebėjimai bus vertinami kur kas labiau nei žinios, tad to tikimės ir iš miestų: šalia saugumo bei funkcionalumo, jie turės gyventojams pasiūlyti emocinį ryšį, šilumą ir žaismingumą.
– Kokie ateityje bus daugiabučių kiemai? Kokį sprendimą savo projektuose siūlote jūs?
– Ateities miestas bus žalias, o tai reiškia, kad jį teks grąžinti pėstiesiems. Pageidautinas balansas tarp jų ir automobilių – todėl ir naujų projektų kiemai pirmiausia turi būti kuriami bendruomenei, o ne mašinoms. Projektuodami „Naująjį Skanseną“ Šnipiškėse siekėme kiekvieną kvadratinį kiemo metrą panaudoti efektyviai – žaidimų bei sporto aikštelėms, takeliams, želdynams. Visa tai gyventojams teikia džiaugsmą ir glaudžiau suburia bendruomenę. Kadangi čia kuriasi didelis kvartalas, stengėmės neprarasti Vilniui būdingo mastelio, bet išsaugoti pridėtinę projekto vertę - originalią idėją.
– Kaip savo idėjas derinate su aplinkos sąlygomis bei kitais architektais? Kiek žinoma, Šnipiškių kvartale darbuojasi kelios skirtingos architektų komandos – ar tai nekelia iššūkių?
– Pagrindinis mūsų tikslas – architektūrinė integracija ir darna, todėl ši idėja vienija mus su šalia dirbančiais kolegomis. Kartu su architektu Vytautu Bėkša norime, kad Šnipiškės būtų bendruomeniškos, žalios ir sveikos – viešas ir privačias rajono erdves sujungsime į vientisą, gyvą urbanistinį audinį. Su kolegomis architektais įgyvendinome ir anksčiau Vilniuje neregėtas idėjas, tokias kaip miesto pėsčiųjų takas nuo Žalgirio gatvės iki Konstitucijos prospekto.
– Sakoma, kad architektai savo kūryba pralenkia laiką. Ar siekiate to savo darbais?
– Architekto darbas neatsiejamas nuo vizijos, o ši yra ateities pamatas. Didelėse architektų komandose techniniais darbais galima pasidalinti, tačiau be plataus komandos lyderio akiračio sunku konceptualiai, plačiai ir pagrįstai kalbėti apie ateities sprendimus. Nemanau, kad verta lenktyniauti su laiku, todėl įvertinę urbanistikos ir architektūros tendencijas, kuriame, projektuojame ir dirbame taip, kaip patys linkėtume sau gyventi. Patogiai, saugiai, estetiškai bei sveikai.