Brutali sovietmečio laikų architektūra – istorinis palikimas ar pūliuojanti žaizda?

Vientisi betono karkasai, didžiulės plokštės, nenudailintos sienos, pliko betono plotai ir vienos spalvos dominavimas. Atpažįstate? Būtent taip galima apibūdinti didžiąją dalį sovietmečio blokinių daugiabučių, kuriuose gyvena daugiau nei pusė mūsų tautos. Pasirodo, juos galime priskirti ir architektūros krypčiai, o gal, veikiau, judėjimui. Tai – naujojo brutalizmo pavyzdys, kaip ir Vilniuje esantys senieji Sporto rūmai, ar LRS Seimo rūmai (tam tikros detalės). Brutalizmo architektūros pavyzdžių galima rasti visame pasaulyje ir dėl jų išliekamosios vertės kyla nemažai diskusijų. Griauti ar palikti?

Brutalizmas – tai vėlyvojo modernizmo architektūros kryptis, ypač išpopuliarėjusi XX amžiaus viduryje – nuo 6-ojo iki 9-ojo dešimtmečio. Ryškiausiais jos pavyzdžiais tapo municipalinės paskirties projektai ir administraciniai pastatai. Brutalizmas reiškėsi ir kaip skulptūros forma. Šios architektūros krypties atstovai atsisakė kaip nors maskuoti statybines medžiagas ir plikas konstrukcijas. Jie siekė, kad šie elementai būtų ne tik matomi, bet ir žavėtų, būtų suvokiami kaip gražūs. Laikui bėgant brutalizmo stilius prasismelkė ir į interjero dizainą.