Panašu, kad miestai ir toliau augs: Jungtinių Tautų 2018 m. duomenimis, 55 proc. pasaulio gyventojų gyvena miestuose. Prognozuojama, kad iki 2050 m. ši dalis išaugs iki 68 proc. ir dėl urbanizacijos žmonių gyvenamosios vietos laipsniškai keisis iš kaimo vietovių į miestus. Europa šiandien urbanizuota 74 proc. Didmiesčių gyventojai jau dabar skundžiasi želdynų, žaliųjų erdvių trūkumu ne tik bendrose kvartalų erdvėse, bet ir naujos statybos daugiabučių kiemuose. Priekaištų negailima ne tik želdynų kiekiui, augalų rūšims, bet ir kokybei, išvaizdai. Tačiau vystytojai sako, žaliosios erdvės prie daugiabučių atrodytų visai kitaip, jeigu jų kūrybos neribotų teisės aktai ir reikalavimai.
Teigia esantys prispausti teisės aktų
Lietuvos nekilnojamo turto plėtros asociacijos (LNTPA) valdybos pirmininko Vyto Zabiliaus teigimu, susiduriama teisės aktais, kurie riboja kūrybiškumą ir stabdo modernų, skandinavišką požiūrį į želdynų vystymą. Pašnekovas Delfi TV laidoje „Keturios sienos“ sako, kad šiandien vystytojai yra įpareigoti sodinti tam tikrus augalus tam tikrose vietose, nors neretai planuoti apželdinimą būtų galima ir kūrybiškiau.
„Vystytojai yra įpareigoti suformuoti želdyną savo sklype. Kai kuriais atvejais, dažniausiai, ne centrinėje miesto dalyje, vystytojai daro kvartalinius želdynus, jeigu formuoja kvartalus. Centre želdynai dažniausiai formuojami savame sklype, o jei ne centre – formuojami didesnės rekreacinės teritorijos. Problema yra formuojant želdynus centre, nes ten yra mažesnės teritorijos ir yra iššūkis atitikti tuos reikalavimus, kurie šiandien aprašomi teisės aktuose. Tam tikras sklypo plotas turi būti žalias ir, paprastai kalbant, visais atvejais pirmame aukšte, ant žemės. Skandinavijoje taikoma kitokia metodika, sistema, kai galima želdynus išdėstyti pačiame objekte, pavyzdžiui, žalias plotas ant stogo, žalios, augalais apsodintos sienos, fasadai ir pan.“, – pasakoja V. Zabilius.
Pašnekovas tęsia, kad norint sukurti kokybiškus želdynus mažuose daugiabučių kvartaluose, reikia artėti prie skandinaviško modelio ir į želdinimo procesus žiūrėti laisviau, kūrybiškiau. Taip pat, V. Zabiliaus teigimu, nereikia prisirišti prie želdynų įrengimo daugiabučio sklype ir dar aptverti jį tvora, o daugiau orientuotis į didesnių žaliųjų zonų kūrimą visam kvartalui, kad ja galėtų naudotis ir aplinkinių daugiabučių gyventojai.
„Jeigu sklypas yra mažas, tai ir tas želdynas atrodo tikrai varganai. Jeigu yra didelis sklypas, galima sukurti didesnę žaliąją zoną, tačiau, vėlgi, susiduriame su reikalavimu, kad žalioji zona turi būti sklype. Ji negali būti toliau. <...> Aš manau, kad reikėtų vis tik artėti prie tokio modelio, kai dalis žalios zonos turi būti sklype, o dalis – už jo ribos, žinoma, adekvačiu atstumu nuo sklypo. Taip pat būtų galima daryti ir su žaidimų aikštelėmis“, – sako V. Zabilius.
Tam, kad želdynai būtų didesni ir jais galėtų naudotis visa kvartalo bendruomenė, o ne tik kelių daugiabučių gyventojai, pašnekovas siūlo suteikti galimybę vystytojams išpirkti šalia projekto esantį sklypą su sąlyga, kad ten galės būti tik rekreacinė zona. Tokiu atveju ten galėtų atsirasti želdynai ir vaikų žaidimo aikštelės ar pan. Be to, kai kurių urbanistų teigimu, tvoromis užtveriamų daugiabučių kvartalai apskritai yra prastas pavyzdys. Tokia architektūra nekuria socialinių ryšių, o atvirkščiai: skaldo to paties rajono gyventojus, žmonės gyvena tarsi aptvaruose. V. Zabiliaus teigimu, bendros žaliosios erdvės keliems kvartalams kiek sumažintų šią problemą ir kurtų socialinius ryšius.
Vystytojams pateikia rekomendacijų-reikalavimų sąrašą
Bendruomenės, V. Zabiliaus teigimu, neretai pagrįstai kelia kokybiškų želdynų klausimą jų kaimynystėje, nes net jeigu vystytojas ir pasodina daugiabučių sklype augalų, jie ne visada tenkina gyventojus, o kartais išties neatrodo patraukliai, tačiau kito pasirinkimo nėra, nes išvystyti kokybiškiems želdynams reikia ir didesnio ploto. Vilniaus miesto savivaldybės Vyriausiojo miesto architekto skyriaus patarėja Ramunė Baniulienė paaiškina, kad kad sostinėje želdynų politika formuojama remiantis savivaldybės bendruoju plėtros planu, šiuo metu planą turime naują, tad ir politika labiau pritaikyta prie nūdienos.
„Mūsų tikslas yra, kad želdynai būtų pasiekiami žmonėms. Kitas dalykas, kad želdynai jungtųsi į vieną sistemą ir žmonės galėtų judėti iš vieno miesto galo į kitą dviračiais ar pėsčiomis. Taip pat mes kalbame apie gyvuosius organizmus, kad jie galėtų judėti suformuotais želdynais ir, pavyzdžiui, pasiekti mišką iš vieno miesto krašto į kitą. Taip pat mes turime aktyvius gyventojus, kurie stebi mieste vykstančius pokyčius ir teikia mums siūlymus, kad vienas ar kitas žmonių pamėgtas želdynas būtų naudojamas kaip želdynas ir prašoma jį priskirti prie želdynų. Ir jei mes matome galimybę, jeigu nėra grąžinti žemės sklypai, mes juos formuojame kaip želdynus ir paliekame būtent tokiam naudojimui“, – sako pašnekovė.
Ji tęsia, kad savivaldybė, remdamasi savo suformuota želdynų politika, vystytojams reikia ne vieną reikalavimą, susijusį su želdynų įrengimu ir kokybe.
„Jeigu vystytojas ateina su noru kažką projektuoti, pirmiausia jis atsiunčia preliminariai savo idėją ir jis gauna projektavimo užduotį. Joje mes esame labai aiškiai aprašę reikalavimus. Pirmiausia vystytojai įsivertina visus savo sklype augančius želdinius ir netgi už sklypo ribų, jeigu jo sprendiniai juos palies. Tai jie turi įvertinti ten esančius medžius, jų būklę ir apsaugos zonas. Tuomet reikalaujama prie jau esamų medžių kiek įmanoma priderinti savo projektą“, – pabrėžia R. Baniulienė.
Ji tęsia, kad vystytojų reikalaujama pirmiausia investuoti į medžių sodinimą, tuomet medžių, krūmų grupes, žaliąsias sienas, barjerus. Taip pat prašoma pateikti idėją, kaip jie gerins biologinę įvairovę mieste.
„Mes prašome, kad būtų įvertinta biologinė įvairovė tuose sklypuose, kas ten gyvena ir per želdinius maksimaliai atkurti sąlygas tai biologinei įvairovei atsikurti“, – paaiškina pašnekovė.
R. Baniulienės teigimu, savivaldybės darbuotojai važiuoja apžiūrėti užbaigto projekto ir įsitikinti, ar projekte nurodyti sprendiniai, taip pat ir želdynų, yra išpildyti. Tačiau štai čia susiduriama su problema: reikalavimai kvartalų vystymui keičiasi, jų daugėja, bet tik naujiems projektams. Yra tokių daugiabučių kvartalų, komercinių pastatų, kurių projektai patvirtinti prieš penkerius metus, kai galiojo visai kitokie standartai, tad tokiais atvejais belieka viltis, kad vystytojas projektą patobulins savo valia. Deja, taip nutinka ne visada. Pašnekovė sutinka, kad tokiais atvejais projekto koregavimas jau yra vystytojo moralinis reikalas.
Gamta, želdynai yra veiksniai, kurie turi įtakos mūsų sveikatai ir tai patvirtino moksliniai tyrimai. Kuo daugiau žalumos žmogaus gyvenamojoje aplinkoje, tuo geriau jis jaučiasi. Todėl vystant miestus, ypač didmiesčius, tokius kaip Vilnių, kuriuose sklypų mažėja, tačiau gyventojų daugėja, bus būtina žvelgti kūrybiškai ir žalią aplinką susikurti moderniais būdais, lanksčiai. Kokiomis priemonėmis tai pavyks padaryti, pamatysime ateityje.