– Žvelgiant į Jūsų projektus, dvelkia gamta, gaiva ir ramybe. Ar toks ir buvo Jūsų tikslas, kodėl?
– Pati esu gana ramus žmogus, labai myliu gamtą, matyt, todėl tai atsispindi ir kūryboje. Pagrindinis mano tikslas kuriant erdves yra, kad žmogus jose jaustųsi gerai, patogiai, jaukiai.
– Kokius namelius apskritai projektuojate ir kaip kilo idėja juos tokius projektuoti? Ypač didelį įspūdį daro nameliai medyje. Iš kur sėmėtės įkvėpimo?
– Labiausiai mėgstu projektuoti nedidelius, paprastus, jaukius namelius. Man nėra artimas posakis mano namai – mano tvirtovė. Nenoriu, kad namai primintų tvirtoves.
Labiau „prie širdies“ kurti tokias erdves, kurios nors ir nedidelės, bet turi ryšį su aplinka, kuriose pasijunti kaip visumos dalis, o ne kaip atskiras objektas. Būtent tokį įspūdį galima sukurti nameliuose medžiuose, juose lengviau pajusti gamtos ritmą. Tokių minčių vedama ir nusprendžiau gilintis į šią sritį. Noriu per erdvę, jos suvokimą, priartinti žmones prie gamtos, tiesiog ramesnio ir lėtesnio buvimo.
– Kuo tokių būstų projektavimas skiriasi nuo įprastų pastatų projektavimo?
– Nemanau, kad yra toks dalykas, kaip įprasti pastatai, kiekvienos paskirties pastatas turi savų niuansų, manau, svarbiausia projektuojant gerai išanalizuoti ir pajausti vietą, žmones, turėti idėją, kam kuriamas pastatas, tuomet ir darbas įgauna tinkamą formą. Kalbant apie namelius medžiuose, atsiranda savi niuansai – erdvė kuriasi tarp medžių, todėl iš jų pačių ateina tam tikros formos, dydžio, svorio ribos, taip pat ir asociacijos, kurios padeda pagrindą projektui.
– Ar juose galima apsistoti visais metų laikais? Ar tai tik trumpalaikės nuomos galimybė?
– Nameliai medžiuose gali būti visokie kaip ir nameliai ant žemės. Tad, ar kuriamas namelis bus skirtas apsistoti visais metų laikais, ar tik šiltuoju metų laiku, nusprendžia namelio užsakovai, o pagal tai jau ruošiamas projektas, parenkamos medžiagos. Žinoma, šiltas sandarus namelis brangesnis ir sudėtingesnis, bet šiemet pavyko įrengti namelį, kuriame, tikiuosi, bus galima apsistoti visais metų laikais, trūksta tik krosnelės, bet tikiuosi ateityje bus galima būnant ten stebėti besikeičiančios gamtos grožį.
– Pakalbėkime apie Jus pačią, Ieva. Ar savo gyvenimą nuo pat pradžių siejote su architektūra?
– Žiūrint iš dabartinės perspektyvos, prisimenu, kad jau vaikystėje mano mėgstamiausi žaidimai buvo susiję su namų kūrimu, statybomis, taip pat labai mėgdavau stumdyti baldus savo kambaryje, eksperimentuoti. Bet tas suvokimas, kad noriu būti architekte, neatėjo taip iš karto. Mokykloje patiko menai ir gamtos mokslai, tad buvo savotiška dilema, ką pasirinkti. Vėliau, kai atėjo laikas apsispręsti, visgi nusprendžiau, kad man labiau tinkamas daugiau kūrybos turintis darbas. Galbūt dėl to mano darbai ir yra persmelkti gamtos.
– Kas jums yra architektūra? Savęs išraiška, visuomenės interesas ar pelnas? Kodėl?
–Manau, tinkama profesija yra labai svarbus gyvenimo pasirinkimas. Rinkdamasis darbą turi matyti prasmę, juk tiek daug gyvenimo skiriame darbui. Mano tikslas renkantis šią profesiją gali skambėti gan naiviai – daryti žmones laimingesnius. Tam mano, kaip architektės, įrankis yra erdvė. Aš manau, erdvė gali daryti didelę įtaką žmogui ir jo būsenai, tad per erdves galima pasakoti istorijas ir sukelti įvairias emocijas. Man labiausiai patinka žmonėse žadinti ramybės, pažinimo džiaugsmo, momento grožio būsenas.
– Ar projektuojate tik tokio pobūdžio pastatus, o galbūt yra Jūsų darbų ir miestuose? Jeigu nėra, tai kodėl pasinėrėte būtent į tokių pastatų architektūrą?
– Daugiausiai dirbu su individualiais gyvenamaisiais namais, bei nedidelių poilsio namelių projektais. Įdomu, kai turi surasti ryšį tarp žmogaus, jo poreikių, asmenybės, ir jo pasirinkto žemės plotelio. Nedidelis mastelis leidžia daugiau išieškoti detales, kurti asmeniškesnius projektus.
– Kiek architektūra, kaip vizualinė estetika, Jūsų manymu, šiandien yra arti žmogaus? Kiek arti ji turi būti?
– Labai apibendrintai kalbėti nenorėčiau, dabartinis pasaulis yra labai skirtingas ir spalvingas, tą patį galima pasakyti ir apie architektūrą. Aišku, yra pavyzdžių kurie nedžiugina, beveidžių, nekokybiškų ar ne visai savo vietoje pastatytų pastatų, bet yra ir labai daug gražių, įkvepiančių projektų. Žinoma, kaip ir visame dizaine, yra tam tikros tendencijos, mados, bet, manau, jomis vadovautis reikėtų labai saikingai. Nėra blogai, kai pastatas atspindi tam tikram laikotarpiui būdingus stiliaus bruožus, bet visgi, manau, svarbiausia kūrinio savitumas ir integralumas.
– Ar architektūra Jums tik pastatai? Kiek architektūroje yra erdvių planavimo?
– Architektūra ir yra mokslas apie erdvių kūrimą ir visą mūsų aplinką. Pradedant miestų planavimu bei ladšaftu ir baigiat vidaus erdvių planavimu. Pastatai irgi yra erdvės, tiek savo viduje, tiek aplink save sukuriantis erdves. Man pačiai labiau „prie širdies“ mažesnis masteliai, bet net dirbant juose labai svarbu visa supanti aplinka, pradedant šalia augančiais augalais, pastatais, baigiant tos vietovės, regiono ir žmonių istorija, tik galvojant apie visą kontekstą sukuriami įdomiausi projektai.
– Kokią ateities architektūrą įsivaizduojate? Iš dabartinių Jūsų darbų matyti, kad Jūsų požiūris gana lankstus ir, drįsčiau sakyti, kitoks nei tradicinių architektų.
– Manau, svarbiau daugiau galvoti apie tai, ką kuriame šiuo metu, nes tai yra mūsų indėlis į ateitį. Jeigu galvočiau, kokia norėčiau, kad būtų ateities architektūra, tai turbūt tiktų žodžiai natūralumas ir paprastumas. Šiuo metu galiojantys reikalavimai labai aukšti namo sandarumui, energetiniam efektyvumui, tačiau labai mažai dėmesio skiriama pačių medžiagų ekologiškumui, namo mikroklimatui. Kartais žiūriu į naujus namus ir tiesiog pasiilgstu to paprastos kaimiškos trobos jaukumo...