Kaip teigia istorikas Valdemaras Klumbys, lietuvių požiūris į nuosavą būstą gerokai skiriasi nuo vakariečių. Mat didžioji dalis jų, sako istorikas, kone visą gyvenimą praleidžia nuomojamuose būstuose ir nesuka sau dėl to galvos. O kodėl ją laužo lietuviai?
„Nes XX amžiaus Lietuvos istorija buvo tokia permaininga, žmonės taip dažnai netekdavo visko, kad yra siekis turėti kažką savo, neatimamo. Todėl ir būstas suvokiamas kitaip – kaip kažkas pastovaus, nuosavo.
Būstas pats savaime yra statusas, rodo sėkmę, o jeigu jis yra labai didelis ir rėžiantis akį, vadinasi, žmogus tikrai turi pinigų ir galios“, – komentuoja istorikas.
Jo teigimu, būtent kolūkinis barokas atspindi tokį tautiečių suvokimą, dėl kurio buvo prasidėjusios „begemotiškų namų“ statybos.
Šįkart Delfi Būstas domisi, kas iš tiesų yra tas vadinamasis kolūkinis barokas, kokiomis (dažnai neskoningomis) detalėmis pasižymėjo tokio stiliaus statiniai ir koks likimas jų laukia šiandieninėje nekilnojamojo turto rinkoje.
Atsirado pinigų, bet ne skonis
Kas iš tiesų yra kolūkinis barokas? Pasak istoriko V. Klumbio, šis pavadinimas atsirado pirmiausia dėl to, jog sovietmečio pabaigoje kolūkiuose buvo statomi didžiuliai, postmodernistinių formų kultūros rūmai. Istorikas primena, jog sovietmečio pabaigoje dauguma kolūkių tapo ganėtinai turtingi, o pinigai buvo leidžiami tokioms modernybėms.
Vis dėlto, V. Klumbys pažymi, kad kolūkiuose statyti kultūros rūmai būdavo architektų kūryba.
„Tuo tarpu tie namai-pilys dažnai buvo pačių žmonių sugalvoti, architektai tik tenkindavo užsakovų užgaidas. Tokie dideli namai buvo pradėti statyti jau ir sovietmečio pabaigoje, nors formaliai tokio dydžio namų niekas negalėjo statyti. <...> Dažnai tokie dideli namai atsirado ne tiek kolūkiuose, kiek miesteliuose“, – komentuoja istorikas.
Jis tęsia, kad kolūkinis barokas išplito jau po 1990-ųjų. Tuo metu, teigia istorikas, jei žmonės turėjo žemės ir pinigų, jie galėjo pasistatyti ką tik norėjo, o ir architektai praktiškai nieko nebereiškė.
„Staiga atsiranda pinigų, o žmonės neturi skonio. Jie žino arba tą sovietinį modernizmą, arba pasakas, arba matę kokias pilis, dvarus, bažnyčias“, – paaiškina pašnekovas.
Istorikas pateikia ir kelis kolūkinio baroko pavyzdžius. Štai Lentvaryje vienas gyventojas 1986 m. pradėjo statyti keturių aukštų namą su bokštu, primenantį Lentvario dvarą. Tiesa, sako V. Klumbys, tokie gigantomanijos atvejai retesni, bet jų pasitaikydavo.
Anot istoriko, kolūkiniam barokui būtų galima priskirti ir kriminalinio pasaulio veikėjo Henriko Daktaro namą-pilį. Prieš dvejus metus jis parduotas už daugiau nei milijoną eurų.
Įtakos turėjo net ir „Santa Barbara“
Apie kolūkinį baroką, o tiksliau – jo atsiradimo priežastis, papasakojo ir grupės „Inreal“ Investicijų ir analizės vadovas Tomas Sovijus Kvainickas. Pasak specialisto, nepriklausomybės pradžioje iš esmės daug Lietuvos gyventojų statė didelius namus. Vieni, sako pašnekovas, statė paprastesnius namus, be kolūkiniam barokui būdingų elementų, o štai kiti norėjo įmantresnio būsto.
„Kita žmonių dalis buvo turtingesnė ar laikė save tokia, galbūt turėjo specifinį skonį, tada ir tie dideli namai turėjo pilaičių elementus“, – komentuoja T. S. Kvainickas.
Jis tęsia, kad noras statyti didelius namus pirmiausia atsirado dėl išsivadavimo iš okupacinio režimo ir laisvės troškimo, o šį norą įgyvendinti padėjo ir palyginus pigi tuo metu buvusi namų statyba.
Negana to, tęsia pašnekovas, nepriklausomybės pradžioje per televiziją pradėta rodyti tokius serialus kaip „Santa Barbara“, kuriuos žiūrėdami lietuviai pamatė, kaip gyvena likusi pasaulio dalis, buvo noras bandyti ją kopijuoti.
„Vėlgi, tie pirmieji žingsniai – kiek pavyko, tiek bandė imituoti laisvą Vakarų pasaulį, tik ne visi tie blynai gavosi sėkmingai“, – paaiškina T. S. Kvainickas.
Pilių bokšteliai ir delfinai kieme
Kalbėdamas apie kolūkiniam barokui būdingus bruožus, T. S. Kvainickas pirmiausia užsimena apie tokių pastatų plotus. Pasak specialisto, nepriklausomybės pradžioje statyti gigantiški namai siekė 300-400 kv. metrų ir net daugiau.
Tiesa, sako pašnekovas, neretu atveju prie tokių namų buvo pastatomi ir apie 100 kv. metrų siekiantys ūkiniai pastatai, o pinigų užtekdavo tik šių mažesniųjų namų apdailai arba didelio namo keliems kambariams. Kitos didelių namų patalpos būdavo įrengiamos su laiku.
Pasak istoriko V. Klumbio, kadangi kolūkinio baroko namus kūrė ne architektai, o patys gyventojai, dažnai atsirasdavo neskoningų detalių. Pavyzdžiui, sako pašnekovas, kieme stovėdavo cementinių delfinų, namuose įstatyti arkiniai langai.
„Žmonės kaip išmanė, taip darė, kad tik jų namai nebūtų kaip standartiniai namai“, – komentuoja istorikas.
Galiausiai, T. S. Kvainickas atskleidžia ir tai, jog namuose-pilyse būdavo įrengiami ir rūsiai, kuriuose – pirtis ir mažas baseinas. Vis dėlto, sako pašnekovas, retas lietuvis ne rūsyje, o kieme galėdavo įsirengti baseiną.
Sunku išlaikyti
Be visų jau išvardintų kolūkinio baroko atsiradimo priežasčių, istorikas V. Klumbys išskiria ir dar vieną – mat tokius namus kurį laiką išlaikyti buvo tiesiog pigu. Štai pašnekovas primena, kad sovietmečio pabaigoje ne tik dujos, kuriomis buvo šildomi namai, bet ir elektra buvo pigūs, tai reiškia, kad namo išlaikymas neatsiėjo daug.
Vis dėlto, apie 1992-1993 metus smarkiai išaugo dujų kaina, todėl tokių gigantiškų namų išlaikymas darėsi vis sudėtingesnis.
„Net ir dviaukščius buvo brangu išlaikyti. <...> Dažnai žmonės gyvendavo virtuvėje ir keliuose kambariuose, o kiti likdavo uždaryti“, – komentuoja istorikas.
Jis tęsia, kad dėl pabrangusio tokių namų išlaikymo dalis namų buvo nugriauti, kiti – apleisti. Kituose, sako istorikas, žmonės bandė steigti parduotuves, kad išnaudotų plotą, o kiti taip ir įstrigo statybose, niekada nebuvo užbaigti.
„Paskui net ir tie, kurie turėjo pinigų, pradėjo skaičiuoti, ar man tikrai tokio namo reikia. <...> Jau ir laikraščiuose apie 2000-uosius rašyta, kad reikia statyti mažesnius namus, atsisakyti rėkiančių detalių. Dideli namai pasidaro kičo, prasto skonio pavyzdžiu“, – sako V. Klumbys.
Nėra paklausiausia prekė
Nors kolūkinio baroko mada Lietuvoje ilgai neužsibuvo, vis tik iki pat šiol išlikę tokio stiliaus, o tiksliau – dydžio, namų. Jei vieni taip ir liko stovėti apleisti, tai kitus vis dar bandoma parduoti. Tik, kaip patikina T. S. Kvainickas, tai tikrai nėra paklausiausia prekė.
„Visų pirma, tai seni namai, jie reikalauja daug investicijų į remontą, tai gal ir nusipirksi už pigiau, bet ten daug kvadratų, o paskui tuos kvadratus reikės apšildyti, suremontuoti“, – komentuoja NT rinkos žinovas.
Jis priduria, kad gali būti ir tokių variantų, kai tokie dideli namai „supjaustomi gabalais“ ir paleidžiami nuomai po atskirus kambarius.
Tiesa, svarsto T. S. Kvainickas, galima nusipirkti seną namą vien dėl žemės sklypo, tačiau tai nėra dažnas atvejis.
„Jeigu tai būtų Žvėrynas ar Senamiestis, žemė tikrai gali būti vertingesnė už ant jos esantį pastatą, bet jeigu tai yra individualių namų mikrorajonai, pavyzdžiui, Gulbinai, Riešė, ten žemė tiek nekainuoja, kad apsimokėtų nupirkti su prastesniu pastatu ir jį griauti“, – komentuoja pašnekovas.
