Pastebi teigiamų tendencijų
Kultūros paveldo departamento Alytaus-Marijampolės teritorinio skyriaus patarėja Violeta Kasperavičiūtė sako pastebinti teigiamų tendencijų – verslininkai juos atnaujina ir pritaiko asmeninėms reikmėms, komercijai ar bendruomenės poreikiams.
„Pastebima, kad naujieji savininkai jau būna šiek tiek susipažinę su gana jautria kultūros paveldo sritimi, o tai jiems leidžia realiau įsivertinti, kaip reikės suderinti pastato ar vietos specifiką su savo poreikiais. Plečiant veiklą istoriniuose pastatuose ar istorinių miestelių teritorijose kartu yra ir didelis įsipareigojimas prieš visuomenę ir supančią aplinką“, – sako V. Kasperavičiūtė.
Štai Suvalkijoje paveldosaugos reikalavimų nepabūgo kad ir Marijampolėje įsikūrusi įmonė „Linksmi puodai“, kuri pagal juos pritaikė pastato, kuriame įsikūręs „Namų restoranas“, vidų. Dar vienas tokio požiūrio pavyzdys – per 60 parduotuvių ir kitų komercinės paskirties objektų turinčios „Gulbelės“ įmonės veikla.
Zyplių dvare įmonė įkūrė restoraną ir viešbutį, rekonstravo Kražių (Kelmės r.), Griškabūdžio (Šakių r.), Kalvarijos miestų istorinėse dalyse esančių parduotuvių pastatus. Šiemet rekonstruota Kudirkos Naumiestyje (Šaklių r.) kultūros paveldo teritorijoje esanti parduotuvė. Rekonstruojant tarybinių laikų parduotuvę, kurios antrame aukšte veikė ir restoranas – reikėjo viską suderinti iki smulkmenų. Buvo pakeista pastato stogo danga, atnaujintas fasadas, pertvarkytos vidinės erdvės.
„Mums būtų naudingiau ne rekonstruoti šį kultūros paveldo teritorijoje esančią parduotuvę, o pasistatyti šiuolaikinį ekonomišką pastatą. Tačiau turime silpnybę seniems pastatams, kuriuos rekonstruojame ir pritaikome savo reikmėms jų nesudarkant tam, kad jie ne tik taptų patogesni eksploatuoti, bet ir atgimę teiktų pasitenkinimą ir mums, ir bendruomenei“, – sakė „Gulbelės“ direktorius Arūnas Tarnauskas.
Istoriniai miesteliai, pasak V. Kasperavičiūtės, turi ypatingą kultūrinę bei istorinę reikšmę. Kelis šimtmečius skaičiuojančių miestelių ar kaimų išplanavimas išsaugojęs gatvių tinklą, užstatymo bruožus, istorinius pastatus, teikia daug žinių apie buvusią vietos reikšmę ekonominiu, politiniu, kultūriniu požiūriu.
Išlikęs kultūrinis, istorinis paveldas visada traukia lankytojus, kuriasi patraukli turizmui ir gyvenimui aplinka, kuri generuoja darbo vietas.
Jaučia palaikymą
A. Tarnauskas sako, kad senų pastatų atnaujinimo maniją įsitraukė prieš septynerius metus, kai rekonstruotuose Zyplių dvaro pastatuose įkūrė restoraną ir viešbutį.
„Nors tokių pastatų rekonstrukcija trunka ilgiau ir kainuoja brangiau, bet mums tai atrodo prasminga. Per Zyplių dvaro rekonstrukciją įgiję patirties ėmėmės ir paveldosauginėse teritorijose esančių savo parduotuvių rekonstrukcijos.
Papildomus kaštus tokių pastatų rekonstrukcijai atperka moralinis pasitenkinimas tuo, kad pavyko išsaugoti ir suteikti naują gyvenimą seniems pastatams. Matome, kad tai rūpi ir visuomenei, susilaukiame daug šiltų žodžių iš vietinių bendruomenių ir jų palaikymo“, – sako A. Tarnauskas.
Ribojimai skatina kūrybiškumą
Zyplių dvarą ir Kalvarijos „Gulbelę“ atnaujinęs bendrovės „Termodata“ statybos vadovas Paulius Antanavičius sako, kad statydamas jautė moralinį pasitenkinimą.
„Rekonstrukcija riboja galimybes ir tampa nemažu iššūkiu, tačiau skatina kūrybiškumą. Pastatą reikia pritaikyti taip, kad jis gerai funkcionuotų, jame būtų įrengtos visos šiuolaikinės komunikacijos. Taip pat, padaryti taip, kad tų naujadarų nesimatytų. Taip pat būtina „nesužaloti“ fasado. Durys ir langai turi būti panašūs į kitų greta esančių pastatų langus bei duris.
P. Antanavičiui antrina ir Griškabūdyje bei Kudirkos Naumiestyje „Gulbelės“ parduotuves atnaujinusios „Vitremstos“ direktorius Vitalijus Bogovičius.
„Siekiant geriausio rezultato būtinas dialogas. Paveldosaugininkai kelia reikalavimus, projektuotojas suprojektuoja pagal tuos reikalavimus, bet pasitaiko, kad tie reikalavimai ir realios galimybės nesutampa. Rangovas gauna parengtą užduotį, o gamintojai paprasčiausiai būna nepajėgūs pateikti reikiamų medžiagų.
Pavyzdžiui – įvairių dangų spalvos. Kartais surasti atskirus tokių pačių spalvų elementus, tokius kaip stogo danga, langai, bei fasadas, tampa sunkiai įveikiama užduotimi“, – sako V. Bogovičius.
Galima išspręsti kelias problemas
Pasak V. Kasperavičiūtės, susiformavusi nuomonė, kad senuosius pastatus pritaikyti nūdienos reikmėms sudėtinga, yra klaidinga. Paveldosaugos reikalavimai nedraudžia atlikti tam tikrų pakeitimų, kurie leistų tokį pastatą tinkamai įveiklinti.
„Esu girdėjusi apie vieno Skandinavijos miestelio mero potvarkį, kuriame buvo nurodyta, kad kol nebus įveiklinti visi esami pastatai, tol mieste nebus leista statyti naujų. Taip išsprendžiamos dvi problemos: nebelieka „pastatų vaiduoklių“, o viešosios miesto erdvės neužgriozdinamos naujais statiniais.
Griaunant senuosius pastatus ir vietoj jų statant naujus eikvojami žemės resursai, gausinamos atliekos. Todėl visada verta įsivertinti, ar tikrai verta atsisakyti senųjų pastatų keičiant juos naujais“, – sako V. Kasperavičiūtė.