Tarpukario dangoraižis
Verslininko Jono Lapėno (1891-1937) namas Kęstučio gatvėje buvo pastatytas 1932 m., pagal inžinieriaus architekto Felikso Vizbaro projektą. Dar po metų kieme išdygo garažai ir vairuotojų kambariai.
„Pats didžiausias Kauno namas priklausė milijonieriui Jonui Lapėnui – vyriausiajam bendrovės „Maistas“ direktoriui, vienam spaudos bendrovės „Pažanga“ steigėjų ir vadovų, Tautininkų sąjungos lyderiui“, – rašoma knygoje „Kaunas 1918-2015. Architektūros gidas“ (sud. J. Reklaitė).
Nuomai skirtas šešių aukštų namas turėjo kelis įėjimus: iš gatvės – pagrindinį, o iš kiemo – aptarnaujančiam personalui. Pastate veikė du liftai: paradinis ir ūkinis.
I a. į gatvės pusę veikė parduotuvės, o iš kiemo pusės buvo įrengti du nedidukai butai pagalbiniam personalui, taip pat virtuvės su šaldymo spintomis; II-V a. buvo nuomojami butai, o VI a. įrengtas butas J. Lapėno sūnui Gediminui, čia buvo ir salė su židiniu. Pastogėje įrengtame butuke gyveno sargas.
Į namus žvelgė iš kalėjimo
„Ekskurso“ komandos gidė Eglė Urmanavičiūtė pasakojo, kad šiame name vedant ekskursijas lankytojus stebina ne tik prabangus pastato interjeras bei eksterjeras, bet ir buvusio savininko Jono Lapėno gyvenimo istorija. Ypač intriguoja faktas, kad dėl neskaidraus vadovavimo įmonei, J. Lapėnui buvo iškelta baudžiamoji byla, jis nuteistas 8 m. kalėti Kauno sunkiųjų darbų kalėjime.
„Jis buvo savamokslis, rimtų mokslų nebaigė, bet sukūrė galingus verslus, ėjo vadovaujamas pareigas. Visgi, galiausiai jis sužlugo dėl gobšumo. Garsiai nuskambėjo „bekonų afera“, dėl kurios namo šeimininkas turėjo sėsti į kalėjimą, ten praleido vienerius metus. J. Lapėnas kreipėsi į apeliacinį teismą ir vėliau buvo išteisintas, tačiau šio nuosprendžio nebesulaukė, jam neatlaikė širdis. Netrukus namas perėjo sūnui Gediminui, tačiau jis ilgai pastato nedisponavo, nes atslinko karas“, – pasakojo gidė E. Urmanavičiūtė.
Stebina ir dar vienas faktas – kalėjimas, kuriame sėdėjo J. Lapėnas buvo kitoje gatvės pusėje, tad namai buvo ranka pasiekiami. Beje, kalinimo įstaiga, jau pakeitusi pavadinimą (dab. Kauno tardymo izoliatorius) kaimynystėje tebeveikia iki šiol.
Namą rekonstravo
Pastato projekto koordinatorius Dainius Vaitiekūnas aprodo namą. Ankstyvuoju sovietmečiu pastate veikė Žemės ūkio akademijos bendrabutis, įsikūrė miesto statybos projektavimo, o vėliau inžinerinių tyrinėjimų institutas bei kt. Sovietmečiu namo autentika buvo uždažyta, „pakoreguota“. Atgavus nepriklausomybę pastate veikė komercinės įstaigos, „Hermio“, o vėliau Vilniaus bankai.
2017 m. pastatas atvėrė duris jau rekonstruotas, su atgijusia autentika. Svarbu, kad pastato rekonstrukcija vykdyta remiantis pirmaisiais namo brėžiniais.
Dabartinės pastato erdvės: šeši aukštai, antstatas ir rūsys. Antstate įrengtas 100 kv. m biuras su 200 kv. m lauko terasa, iš kurios atsiveria panorama į Kauno centrą, Nemuno salą, Žaliakalnį su baltąja Prisikėlimo bažnyčia.
Dabar pastato patalpos yra nuomojamos biurams. I a. yra komercinės patalpos, netrukus čia vietoj suknelių salono turėtų įsikurti grožio salonas. Šiame aukšte veikia ir medicinos tyrimų laboratorija.
Jono Lapėno namo rekonstrukcijos architektė Asta Kiaunienė atkreipė dėmesį, kad XX a. paskutiniame dešimtmetyje namas buvo šiek tiek aptvarkytas, o vėliau ilgą laiką stovėjo „nei šioks, nei toks“.
„Išoriškai daug nepasikeitęs, o viduje jis buvo labai apgadintas. Užsakovai suvokė, kad turint tokį gražų namą, laikas keisti jo kokybę ir nusprendė restauruoti. Visa, kas rasta autentiško yra išsaugota. Tarpukario dvelksmas name vėl atgijo“, – džiaugėsi A. Kiaunienė.
Išsaugojo autentiką
Pastato projekto koordinatorius D. Vaitiekūnas akcentavo, kad rekonstruojant namą stengtasi išsaugoti kuo daugiau autentikos. Iki šių dienų išliko autentiška tarnų laiptinė, tiesa, keltuvas dabarties nebesulaukė. Taip pat išliko autentiškos durys (jos buvo uždažytos baltais dažais), durų rankenos, sienose iš kiemo pusės – buvusių šaldytuvų angos su durelėmis, kai kur – parketas. Butuose buvo rastos puikiai veikiančios stumdomos dvivėrės durys su autentiškais stiklais. Dalis radiatorių pastate irgi autentiški.
Atlikus polichrominius tyrimus, butuose stengtasi atkurti sienų spalvas, lubų dekorą.
Pastato rekonstrukcijos architektė A. Kiaunienė prisimena, kad įkėlus koją į J. Lapėno namą čia rado labai daug autentikos. Didžiausias atradimas buvo holas.
„Įėjus pro pagrindines duris į laiptinę iš Kęstučio gatvės laukė fantastinis atradimas! Dirbant statybininkams po labai daug sluoksnių pasimatė, kad visas įėjimas yra su nepaprasto grožio stiuko dekoro sienomis. Džiaugiuosi, kad užsakovai pasamdė gerus restauratorius, o šie atkūrė visą holą, pagal autentiškai rastus fragmentus“, – sakė A. Kiaunienė.
Atkūrė liftą
Pastate atkurtas pagrindinis liftas, jo šachta. Rekonstrukcijos architektė A. Kiaunienė atviravo nesitikėjusi rasti plokštėmis apkaišytą lifto šachtą ir jame įstatytą baltarusišką liftą. Nuardžius plokštes pasimatė, kad yra išlikę autentiški lifto šachtos tinklai.
„Tarpukariu čia veikė „Schindler“ firmos liftas. Kreiptasi į tą pačią firmą ir pastate dabar veikia šiuolaikinis, modernus liftas. Jis turi vieną įstiklintą sieną į priešingą laiptinę. Tarp laiptinių, tikimės, pavyko atkurti panašų vaizdą, kaip tarpukariu“, – vylėsi A. Kiaunienė ir pažymėjo, kad iki tol dvi laiptines skyrė sienelė su svetimkūniu vitražu, užpieštu sovietmečiu. Dabar į laiptinę patenka žymiai daugiau šviesos, atsiveria laiptinės grožis.
Anot architektės, J. Lapėno namas yra vienas prabangiausių ir turbūt vienas didingiausių tarpukario Kaune.
„Ir – vienas svarbiausių. Kauno centrinis paštas, „Pieno centro“ rūmai ir Jono Lapėno namas – tarp šių pastatų pagal svarbumą galima dėti lygybės ženklą“, – teigė A. Kiaunienė.
Įspūdinga tarnų laiptinė
Gidė E. Urmanavičiūtė įvardino, kad įspūdingiausia jai šiame name yra tarnų laiptinė.
„Kiek Kaune esu aplankiusi gyvenamųjų namų, nesu regėjusi gražesnės tarnų laiptinės. Ji padaro įspūdį savo šviesa, erdve, ornamentika, net sakyčiau muzikalumu, be to, yra labai fotogeniška, puošni ir nei kiek nenusileidžia grožiu pagrindinei laiptinei“, – teigė „Ekskurso“ komandos gidė.
Ją stebina ir vidinis fasadas, kuris įprastai būna kuklesnis, nes menkiau matomas, o šio namo atveju vidinio kiemo fasadas irgi yra įspūdingas.
E. Urmanavičiūtė dalinosi, kad ekskursijų lankytojams tarnų laiptinė taip pat atima žadą, stebina ir sąlygos, kuriomis tarnai anuomet čia gyveno.
„Šis namas atitinka visus kriterijus, kurie buvo priimti antrajame tarpukario dešimtmetyje, kad tarnų, aptarnaujančio personalo kambariai negali būti aklini, juose turi būti dienos šviesa, jie turi turėti galimybę būti vėdinami. Iki tol kai kuriuose butuose būdavo galima rasti tarnų erdvių tarsi būdelių, tamsiųjų „dėžučių“, – pasakojo E. Urmanavičiūtė.
Ne veltui šis pastatas tarpukariu buvo laikomas didžiausiu gyvenamuoju namu Kaune.
„Tai buvo ambicingas, didelis, brangus projektas. Kartu tai yra puiki tarpukario iliustracija, kai kalbame apie kaunietišką svajonę, asmenines ambicijas ir apie rimtą pareiškimą miestui“, – pažymėjo E. Urmanavičiūtė.
Atsiveria įstabusis Naujamiestis
Su pastato projekto koordinatoriumi D. Vaitiekūnu liftu užkylame į pastato viršų. Esame apie 26 metrų aukštyje. Čia yra apžvalgos terasa ir salė furšetams. Salės vietoje seniau buvo plytinė lifto mašinų šachta.
Nuo viršaus atsiveria gražusis Naujamiestis, matyti ir Senamiesčio, Žaliakalnio stogai. Čia pat prieš akis atsiveria ir Spaustuvininkų gatvė. Tiesa, viršuje pučia stiprokas vėjas.
„Jei apačioje vėjas nedidelis, tai čia iš kokių penkių kartų reikia padauginti vėjo stiprumą. Nors dabar nevėjuota, o vėjas jaučiasi“, – šypsodamasis kalbėjo D. Vaitiekūnas.