Vienintelis dalykas, už ko užkliuvo naujosios šeimininkės akis, buvo užmiršta ir gerai išsilaikiusi rankinė – atkeliavusi tarsi iš jos jaunystės laikų: megzta, su meniškom medinėm rankenom.
„Pagailėjau išmesti, galvoju – tegul lieka, nes ir aš panašią jaunystėje turėjau. Pirkdavom medines rankenas turguj ir megzdavom iš specialių storų „knatų“. Tik kam ją panaudosiu, tikrai neįsivaizdavau“, – prisimena N. Statulevičienė.
Kolekcijos pradžia
Gal senoji rankinė ir toliau sodyboj būtų sau tyliai kur dulkėjusi, kol galiausiai sudūlėjusi, jei ne keistas atsitiktinumas. Iki tol rankinėmis nesidomėjusi, bibliotekininke dirbanti Nemira dėvėtais rūbais prekiaujančioje parduotuvėje pastebėjo neįtikėtiną rankinę iš tikrų vinilinių plokštelių. Neatsilaikė ir nusipirko, nors minties apie rankinių kolekcionavimą dar neturėjo.
„O paskui ir prasidėjo – viena, kita rankinė – jos tarsi pačios ėmė surasti mane. Pradėjau ir aš jų ieškoti. Jeigu nuvažiuoju kur į kitą miestą, tuoj skubu į „humanas“. Taip po truputį ėmė kauptis tikra kolekcija“, – rankinių atsiradimo istoriją jos gyvenime pasakoja Nemira.
Iš pradžių rankines kabindavo ant sienos troboj, tačiau Statulevičių sūnūs, kurie labiausiai ir norėjo sodybos, mamos ėmė prašyti, kad paslėptų tas rankines kur toliau nuo akių – prieš draugus jiems nesmagu dėl tokių eksponatų.
„Tuomet nusprendžiau, kad rankines imsiu kaupti atskiroje sodybos patalpoje – buvusiame sandėliuke. Šeima padėjo jį suremontuoti, įrengė rankinėm kablius ir kabyklas, taip atsirado rankinių kambarys – dabar jame sukabinta apie 230 įvairiausių eksponatų. Tik elektros kol kas čia nėra“, – pasakoja Nemira.
Rankinių kambario lobiai
Tai išgirdę, skubame kol nesutemo į rankinių kambarį. Svečius Nemira pasitinka skambindama unikalia rankine-varpeliu. Ir pirmiausia veda prie muzikinės kolekcijos, kurią kol kas sudaro šešios rankinės, galinčios pretenduoti į šią temą. Tai ir minėtoji rankinė iš vinilinių plokštelių, rankinė-radijas, rankinė-televizorius, rankinė su Elvio Preslio atvaizdu. Jas keičia kailinė tema – rankinės iš kailio. Šalia puikuojasi prašmatni vakarinė kolekcija. Šios kolekcijos rankines pažįstamos mėgsta skolintis įvairioms progoms – mergvakariams, vestuvėms.
Nemira veda toliau ir rodo megztų bei veltų rankinių kolekciją. Linksmiausia šios kolekcijos rankinė akį džiugina daugybe spalvingų vilnonių burbuliukų. „Čia daug rankų darbo, nors yra ir su gamyklinėmis etiketėmis“, – pastebi Nemira.
Ypač egzotiška keliauninkių tema. Tai rankinės, į mūsų šalį įvairiais būdais atkeliavusios iš Indijos, Turkijos, Jeruzalės, kitų tolimų kraštų. Nemira rodo vieną iš mylimiausių rankinių – vadinamąjį arbatos rinkiko krepšį. Apžiūrime ir bičių spiečių primenantį krepšį, sunku pasakyti, iš ko nupintą, lyg ir virvių ar specialių siūlų... Šioje kolekcijoje daug rankinių iš šiaudų, nendrių, medžio, virvučių. Puošyba irgi unikali – kriauklelėmis, karoliukais. Viena rankinė pagaminta net iš tūkstančio karoliukų ir, atrodo, visai nauja. O ir jų raštai egzotiški.
O įvairovė nesibaigia: delninukės, rankinės su „matrioškom“, drugeliais, rožėm ir lelijom, rankinė-batelis, dvispalvė rankinė-chameleonas, kurią gali derinti prie nuotaikos ir aprangos. Atskirą temą sudaro džinsai – persiūti ir įgavę rankinių pavidalą jie gyvena naują gyvenimą.
Rankinę sau čia rastų ir rokeriai, ir lėlės Barbės – joms yra tokių mažų puošnių rankinių, kurios paskęsta žmogaus delne. Yra ir rankinių-auskarų, jais pasipuošęs... paršelis. Viską sunku išvardinti, reikia pamatyti savo akimis. O pabaigai Nemira demonstruoja rankinę-telefoną, kurią užtiko vėlgi „Humanoj“. Šios rankinės rankena – tikras senovinis telefono ragelis, netgi laidas vietą rado.
„Savo svečiams siūlau pažaisti žaidimą ir surasti mažiausią, šilčiausią, spalvingiausią ir t. t. rankinę. Atspėjusius apdovanoju įvairiais prizais“, – sako lankytojams įvairių edukacinių programų sugalvojanti Nemira.
Trys atrankos kriterijai
Nemira juokauja, kad yra ir viena vienintelė rankinė vyrams. Ji glaudžiasi ne rankinių kambaryje, o iškilmingai pūpso troboj ant stalo. Nes tai – rankinė-butelis. Jame šeimininkai laiko stipresniuosius gėrimus svečiams sušildyti.
Nemira sako, kad savo surinktų rankinių istorijos nežino – neįmanoma jos atsekti, be to, ne tai jai svarbiausia. Ją labiausia domina rankinės paskirtis ir iš ko ji padaryta. „O renkuosi rankines atsižvelgdama į tris kriterijus: medžiagą, tekstūrą ir formą. Visos jos turi būti įdomios ir netradicinės. Žinoma, nedažnai pasitaiko, kad rankinė atitiktų visus tris kriterijus, kartais būna įdomesnė jos forma, kartais tekstūra ar medžiaga“, – pastebi kolekcininkė.
Rankinių Nemira ieško labai įvairiai – specialiuose interneto tinklalapiuose, feisbuke, jau minėtoje „Humanoje“, kartais gauna dovanų. „Vis daugiau žmonių žino, kad kolekcionuoju rankines, todėl, žiūrėk, ir padovanoja kokią įdomybę“, – sako Nemira.
Siuntinys su rankine – tikros Kalėdos
Mums besisvečiuojant Statulevičių sodyboje, Nemira mosteli ranka į krūvelę dar neišpakuotų rankinių. „Vyras ką tik atvežė. Buvau užsakiusi jas internetu. Kiekvieną kartą gavus siuntinį, jį išpakuoti man – tikros Kalėdos. Laukiu šio momento, džiaugiuosi, jaudinuosi“, – emocijų neslėpė Nemira, prisipažindama, kad ją užbūrė kolekcionavimo dvasia, nors nieko tokio neplanavo...
Dabar Nemira džiaugiasi galėdama su rankinių kambario lobiais supažindinti kitus. „Kai pasiūlau apžiūrėti kolekciją, kai kas iš pradžių purtosi, esą nenori žiūrėti tų bobučių „ridikiulių“, dvelkiančių naftalinu, nes galvoja, kad aš kaupiu tas senas rankines, dar iš sovietinių laikų, kai buvo turbūt tik dviejų spalvų – juodos ir rudos. Kai pamato, negali atsistebėti ir sako, kad šios kolekcijos žaismingumas ir spalvingumas kelia nuotaiką. Ir man smagu suteikti kitam džiaugsmą“, – pasakoja Nemira.
Planai
Jokių grandiozinių planų Nemira ir Vytautas Statulevičiai su rankinėmis nesieja. Nors rankinės – Nemiros pomėgis, tačiau Vytautas ne tik tam neprieštarauja, bet ir visokeriopai padeda. „Kai kas man pataria – parsivežkite šią kolekciją į savo namus Bajoruose. Ten jau yra „Lėlių muziejus“, labai derės šalia ir „Rankinių muziejus“. Be to, Bajorų kaimas – turistinio maršruto iš Rokiškio į Ilzenbergo dvarą kelyje, todėl čia užsuktų daug daugiau turistų. Tačiau žinau, kad mano rankinių vieta – Tervydžių kaimo sodyboje. Ten, kur viskas ir prasidėjo. Ten ir liks rankinių kambarys“, – įsitikinusi Nemira.
Plačiau skaitykite grokiskis.lt