Paskutiniu Ilzenbergo dvarvietės atkūrimo akcentu tapo prabangus rūmų parketas. Parketą projektavusi architektė Vidutė Povilauskaitė pasakoja, kad nėra išlikę autentiško Ilzenbergo dvaro parketo fragmentų, todėl jis yra sukomponuotas naujai, tačiau senosios gamybos technologijos leidžia sukurti įspūdį, tarsi toks parketas dvare būtų buvęs nuo seno.
Architektė pastebi, kad didelė dalis dvarų buvo kur kas kuklesni, o jų interjero sprendimai priklausydavo tiek nuo laikotarpio, tiek nuo dvaro savininko piniginės dydžio.
„Yra keletas nuotraukų, iš kurių matyti, kad prieškario laikotarpiu Ilzenbergo dvare buvo sudėtos paprastos, kuklios lentų grindys. Vis dėlto, tos grindys yra darytos atsižvelgiant į tradiciją. Jeigu nuvažiuotume į bet kurį dvarą, kur yra išlikę autentiškų parketo fragmentų, tokį skydinį parketo pagrindą ir surastume, tik galbūt nebūtų tokių puošnumų“, – sako V. Povilauskaitė.
Ąžuolo ir uosio derinys
Architektė pasakoja, kad Ilzenbergo dvaro rūmuose sudėtos vadinamos parketinės grindys su medžio dekoro intarsijomis. Intarsija – kito medžio rūšys, įterptos į foninį parketą, iš jų gali būti sukomponuojamas dekoro piešinys ar ornemanetas.
„Šiuo atveju, tai dekoras, kuris būdingas XIX a. pabaigai – XX a. pradžiai, tačiau jame yra moderno elementų. Pagrindininis išskirtinumas – Ilzenbergo dvaro rūmų parketui panaudotos tiktai vietinės medžių rūšys“, – sako ji.
Anot V. Povilauskaitės, rūmų ir šiuolakinėje architektūroje parketui dažnai naudojama atvežtinė mediena, pavyzdžiui, raudonmedis, vengė ar kitos medžių rūšys, kurios natūraliai yra tamsių atspalvių, sukuriančių labai aštrius dekoro konstrastus. Vis dėlto, nors iš atvežtinės medienos gaunamas efektas yra panašus, tačiau jis yra toli nuo natūralios stilistikos.
„Pas mus yra švelnesnis, klasikinis variantas, kai mediena yra tiktai vietinių rūšių. Ornamentika yra sukomponuota iš trijų medžio rūšių: ąžuolo, juodinto ąžuolo ir uosio. Juodinto ąžuolo technologija yra sudėtinga ir brangi, medieną ilgą laiką reikia mirkyti. Tuo tarpu viskam, kam reikia šviesaus, auksinio atspalvio, buvo naudojamas uosis“, – pasakoja architektė.
Sumodernėjęs neoklasicizmas
Dvaro rūmų parketas dera su visų rūmų interjero stilistika, būdinga XIX a. pab. – XX a. pradžiai. Kaip teigia architektė, dvare matyti daug neoklacisizmo motyvų, tačiau gausu ir tam tikrų moderno dekoro elementų.
„Didžioji dauguma lipdybos ant lubų ir kitų dekoro elementų yra padaryta tokiu pačiu principu kaip XIX a. pab. – XX a. pr. objektuose – tiek dvaruose, tiek miestuose buvusiuose pastatuose. Tai yra vadinamieji prefabricated dekoro elementai, t.y. gamyklose masiškai gaminami įvairūs fragmentai ir tada iš jų tu sukuri norima kompoziciją“, – sako V. Povilauskaitė.
Nors iš pačių detalių kiekvienas autorius skirtingai viską sumontavus gali gauti kitą rezultatą, bet technologija, principas ir dekoro elementai kartojasi, todėl panašų dekorą galima išvysti Europoje ar kažkur mieste.
„Bendras rezultatas yra būdingas minėtam laikotarpiui. Tiesa, parketo polichromija (daugiaspalvis dekoras) yra sumoderninta, pritraukta prie šiuolaikinės paprastesnės estetikos. Yra keliomis juostomis išskirti laukai kompozicijai palaikyti ir spalvoms įvesti. Darant grynai pagal tai, kas būdinga tam laikotarpiui, čia būtų daugiau dekoro – įvairių spalvų, figūrų ir ornamentų. Tai, kas sulipdyta, turėtų dar daugiau spalvų“, – apie Ilzenbergo dvaro interjero sprendimus pasakoja architektė V. Povilauskaitė.