– Teko skaityti, kad hygge tai koncepcija, kai tavo aplinkoje nėra nė vieno tave erzinančio ar slegiančio dalyko...
– Galbūt tai jau perfekcionizmas. Žinoma, svarbu kokie daiktai tave supa, jie turėtų būti ne erzinantys, o mieli, keliantys tam tikrus jausmus, emocijas.
– Architekte ir dizainere dirbate apie dvidešimt metų, o kada pirmą kartą išgirdote apie hygge?
– Prieš porą metų. Kai pagalvoju, negalėčiau stipriai kritikuoti to, ką kurdavau anksčiau, bet pastebėjau, kad viską darydavau intuityviau. Dabar jaučiuosi tvirčiau ir viską daranti gerai – supratau su kuo siejasi hygge ir ko žmonėms reikia, kad sukurtų tokią būseną.
– Kodėl danai turi hygge, o lietuviai ne?
– Pagrindinis danų nuopelnas, kad šiam reiškiniui davė pavadinimą. Tarsi, gavęs vardą reiškinys pradėjo gyvuoti. Todėl ir mes visi galima galvoti šia tema. Tačiau būtų gerai, jei lietuviai sukurtų savo hygge. Juk turime savas tradicijas ir tikrai neverta visko aklai kopijuoti. Hygge principą turėtume tik pritaikyti savo šaliai.
– Koks, jūsų nuomone, būtų tas lietuviškasis hygge?
– Visa tai reikėtų sieti su mūsų tradicija ir aplinkos psichologija. Hygge, manau, yra aplinkos psichologijos objektas, nes paaiškina, kodėl žmogus gerai jaučiasi. Toji būsena siejama su pasąmone ir evoliucine psichologija. Tai, kas nutiko nuo Adomo ir Ievos iki dabar, daro mums stiprią įtaką. Į visą tai turime atsižvelgti. Hygge siečiau su tam tikra archaika, netobulumu ir emociniais ryšiais.
– Sakote, namų jaukumas atkeliavo su evoliucija – esminiai dalykai nepasikeitė, tačiau jie įgavo naujas formas. Galima tik įsivaizduoti urvinį žmogų, rusenantį laužą, kailius ant kelių, sotų skrandį...
– Ledynmečiu, kai žmonės gyveno bendruomenėse, jie būrėsi prie laužo, kartu valgydavo ir daug bendraudavo. Tuo laikotarpiu žmogaus smegenys vystėsi ganėtinai greitai, susiformavo tam tikri instinktai ir hygge pojūtis. Juk ir dabar norime atsipalaidavę ir saugūs sėdėti prie vieno stalo, ant kurio – degančios žvakės. Žmonės siekia scenarijų kuriančių tą saugumo būseną.
– Vadinasi, norint jaukių namų, pirmiausia reikia gero stalo?
– Lova taip pat labai svarbi, tai – bene saugiausia vieta. Tačiau taip pat išskirčiau stalą. Valgymo ir bendravimo kultūra žmogui visais laikais buvo labai aktuali. Tai verta puoselėti ir branginti.
– Tikriausiai šilčiausi prisiminimai iš vaikystės yra siejami su močiutės šaltibarščiais, pirtimi, ant laužo keptomis bulvėmis... Primena minėtąjį urvinį. Ką dar iš savo senelių galime pasiimti?
– Aš kiek eksperimentuoju. Sužinojusi apie hygge, pradėjau gyventi vadovaudamasi šia filosofija. Matau, kaip keičiasi ir transformuojasi mano gyvenimas. Pirmasis žingsnis – tekstilė, o tiksliau linas. Praradome tokią stiprią lino tradiciją, kuri buvo tiek amžių svarbi. Juk anksčiau buvo kalbama, kaip nemokėdama drobelių austi mergelė gali ir neištekėti. Linas buvo svarbi gyvenimo dalis.
– Kas po lino?
– Mano namuose atsirado dirbtinis natūralios vilnos kailis. Danų interjerai labai kokybiški – vos tiek savo namuose jie įkurdina tą dirbtinį, iš vilnos pagamintą kailį, būstuose atsiranda hygge.
Tiesa, kalbėdama apie archaiką ar tradiciją, nesakau, kad turime sulįsti į medines trobeles. Kartais pakanka bent truputėlio šios filosofijos. Pvz., moderni rustika – puikus stilius, kuriame vyrauja minimalizmas ir 10 – 20 proc. grubių paviršių, netobulumo.
– Mūsų namuose – daugybė įbrėžimams ir karščiui atsparių paviršių, modernių technologijų. Joje bus patogu, tačiau ar tai bus vieta, kurioje norisi būti?
– Danai sako, kad gali būti daug hygge ir mažai hygge. Nesakau, kad jūsų namuose turi būti labai daug hygge, turi būti bent šiek tiek. Tiek, kiek kiekvienam iš mūsų reikia ar norisi.
– Ką dar pakeitėte savo gyvenime?
– Pradėjau kepti pyragus. Nebūtinai tai susiję su interjeru, tačiau namų kvapas – labai svarbu. Namuose svarbu ne tik tai, ką matome, ar galime paliesti. Hygge yra ir prisiminimas iš vaikystės, kurį galbūt verta susigrąžinti į savo dabartį, kaip pvz., tas vaikystės pyragas, kurį mėgstu iškepti ir dabar.
Supratau, kad modernus gyvenimas ir šių dienų mados, populiarios medžiagos nebūtinai yra draugiški minėtajai danų gyvenimo filosofijai. Galime susikurti modernią, tobulą aplinką, kurioje nebus nė menkiausio netobulumo, vyraus šaltas minimalizmas, tačiau jau nebus hygge – taip prarandame natūralumą ir atsipalaidavimą. Kur yra įtampa ir tobulumo siekis, ten ramybės nėra. Taigi įvairios smulkmenos gali suteikti bent truputėlį jaukumo ir šilumos.
– Kas dar gali sušildyti?
– Danai sako, kad labai svarbu sukurti gerą hygge atmosferą. Tai prasideda, kai renkamės apšvietimą ir namų sienų spalvas.
Turėtų vyrauti natūralios, gamtos spalvos. Sienos gali būti ir baltos, tačiau svarbu, kad jos nebūtų pernelyg baltos, tarsi popieriaus lapas. Tas baltumas turi būti natūralus. Viena šilčiausių spalvų man – smėlio. Nors skamba banaliai, tai ne taip paprasta kaip gali pasirodyti. Paletėje surasti natūralią, neerzinančią smėlio spalvą ganėtinai sunku. Manau, kad man ši spalva asocijuojasi su vasara pajūry, tai – mano laimingas laikas.
– Danai degina daug žvakių...
– Žvakės padeda sukurti jaukumą, tačiau kvepiančios įvairiaspalvės žvakės kenkia sveikatai. Tokiu atveju reikia rinktis natūralias. Danai tai ir daro, jie pakvaišę dėl žvakių. Kai pradėjau domėtis hygge ir aš buvau susižavėjusi šia tradicija, bet greitai supratau – tai jų tradicija, ne mano.
Beje, žvakės šviesa gali padėti sukurti jaukumą, ne ji šilta, gelsva. Tai siejasi su minėtu saugumu, jaukumu, buvimu prie laužo, bendruomenėje. Hygge naikina ir tai, kad populiarėja šalto atspalvio šviesą skleidžiančios lempos.
Parengė Eimantė Juršėnaitė