Būklę pakoregavo istoriniai įvykiai
Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto mokslininkė dr. Dalia Klajumienė 2017 m. publikuotame straipsnyje „Pacų rūmų Vilniuje, Didžiojoje g. 7, XVI a.–XX a. pirmos pusės interjero dekoro elementų atodangos“ rašė, kad žinoma, jog nuo XV a. pabaigos pastatus šioje vietoje valdė didikai Astikai. Gabrielį Astiką 1580 m. nukirsdinus už tėvynės išdavimą, valdovas Steponas Batoras jo valdas padovanojo bendražygiui Gabrieliui Bekešui. XVI a. pab.–XVII a. pirmoje pusėje pastatai priklausė Zigmantui ir Boguslavui Sluškoms, kanauninkui Ambraziejui Beinartui.
Po karo su Maskva smarkiai apgriautus namus 1667 ir 1673 m. dalimis įsigijo LDK etmonas Mykolas Kazimieras Pacas ir sujungė juos į vieną didingą rūmą. Antanas Rimvydas Čaplinskas teigia, kad didžiąsias rekonstrukcijas vykdė tie patys meistrai, kurie dirbo prie Šv. Petro ir Povilo bažnyčios Antakalnyje – architektas Janas Zaora, skulptorius Pietro Pertis ir tapytojas Michelangelo Pallonis.
Žinant, kad darbai Antakalnyje intensyviai vykdyti nuo 1678 m., reikia manyti, kad rūmai Didžiojoje gatvėje išpuošti keleriais metais anksčiau. XVII a. antroje pusėje valdovui nustojus reziduoti Vilniuje, pagrindiniai dailės mecenatai mieste buvo Pacai ir Sapiegos, todėl nenuostabu, kad būtent šie didikai savo rūmams dekoruoti kvietėsi garsiausius tuo metu Lietuvoje dirbusius menininkus.
XVIII a. vidurio Vilniaus gaisrai ir po jų vykę ansamblio rekonstrukcijos bei remontai iškilių XVII a. meistrų puošybą beveik visiškai sunaikino, nors architektūriniai tyrimai parodė, kad baroko laikų sienų mūrų išliko ne tiek jau ir mažai. Manoma, kad Liudvikui Pacui (1780–1835) rūmai atiteko 1797 metais. L. Pacas rūmus paveldėjo iš tolimo giminaičio generolo Juozapo Paco, kuris 1797 m. mirė nevedęs ir nepalikęs jokio įpėdinio.
Naujasis savininkas rūmų tvarkymo darbų ėmėsi po gero dešimtmečio, t. y. 1810 metais. Tuomet per kelerius metus pastato vidus įgavo naują, tuo metu madingą klasicistinį pavidalą. Remiantis archyviniais dokumentais, D. Klajumienei pavyko išsiaiškinti, kad rūmus išpuošė garsūs to meto menininkai: skulptorius Giovannis Borettis, tapytojai Jonas Rustemas, Justinas Lizanderis, Juozapas Hilarijus Glovackis, Jonas Chruscickis. 1830 m. dar kartą vykdytas didesnis pastato remontas, tačiau nepavyko sužinoti, kas jį atliko.
Šeimininkavo karininkai
1831 m. sukilimo eiga dramatiškai pakeitė rūmų Didžiojoje gatvėje istoriją. L. Pacui pasitraukus į Ameriką, didiko valdos buvo nusavintos ir 1832 m. pastatai atiteko Rusijos imperijos karinėms žinyboms, rūmuose įsikūrė Karinis štabas. Kardinaliai pasikeitus savininkams ir paskirčiai, buvo pertvarkomas vidaus erdvių planas, keičiamas dekoro pobūdis.
Pirmasis didesnis remontas vykdytas 1837–1841 m., antrasis – 1853–1860 m., dar vienas – 1909 metais. Pirmojo pasaulinio karo metu Vilnių užėmus vokiečiams, tarpukariu lenkams, o nuo XX a. vidurio sovietams, šiame pastate vis įsikurdavo sukarintos struktūros, kurios vis įnešdavo tam tikrų dekoro ir planinės struktūros korekcijų. Iki 2012-ųjų Pacų rūmuose veikė Viešosios policijos apsaugos tarnyba.
2014 m., apsisprendus restauruoti ir viešbučiui pritaikyti Pacų rūmus, kaip ir dera paveldo objektuose, atlikti archeologiniai, architektūriniai ir polichrominiai tyrimai.
Vienas architektūros projekto autorių – architektas Saulius Mikštas (architektai Rapolas Bėčius, Elvita Šlimienė, Gaudrė Mikštienė, Tautvydas Čaplikas, Andrius Zanevičius, Šarūnas Verbus) pasakojo, kad pirmąsyk apsilankius istoriniuose Pacų rūmuose labiausiai kėlė nerimą jų būklė. Nuo 2012 iki 2014 m. pastatas stovėjo apleistas, nešildomas, bepradedąs nykti.
Pašnekovo žodžiais, architektų ir restauratorių tikslas buvo kiek įmanoma rūmus atkurti tokius, kokie šie buvę Pacų giminės klestėjimo laikotarpiu, kuris truko pusantro šimto metų.
Pavyzdžiui, pavyko surasti buvusius stogo gegnių lizdus mūre, pagal tai nustatyta, kaip galėjo atrodyti nugriauti visų komplekso korpusų stogai. Remiantis atliktais tyrimais, surastais analogais, buvo atkurta stogų geometrija.
Seno ir naujo dermė
Kone didžiausiu išūkiu S. Mikštas laiko naujos ir senos architektūros suderinimą. Projektuojant naujus statinius, ribojo tankumo, intensyvumo reikalavimai. Architektai ieškojo architektūrinės išraiškos, kuri organiškai derėtų su aplinka – jos neužgožtų, neišsišoktų. Nauji statiniai projektuoti remiantis perimetriniu posesijos užstatymo principu – į kaimyninius pastatus atgręžta aklina siena, į vidinį kiemą – namo fasadas.
Architektas pristatė tai, ką pavyko surasti per archeologinius tyrimus. Visų pirma, buvo surasta plytų degimo krosnies liekanų. Dalis surastų autentiškų mūrų fragmentų uždengti ir palikti ateities kartoms, kai kurie fragmentai eksponuojami naujame viešbučio korpuse. Pavyzdžiui, XVI amžiaus skliautiniai rūsiai ir laiptai tapo SPA centro dalimi. Buvęs sklypo užstatymas pažymėtas ten pat surastais akmenimis ir plytomis.
S. Mikštas patvirtina – istorinio Pacų rūmų pastato pritaikymas viešbučiui yra ne vienintelis jo įgyvendintas projektas. Prieš 15 m. viešbutis suprojektuotas Aušros vartų gatvės šeštuoju numeriu pažymėtame pastate, dar vieną viešbutį paveldo objekte įrengti teko Rygoje.
„Bendras tokių objektų bruožas – pritaikant naujai programai, nelabai tinka buvusi planinė struktūra. Įprastai visi kambariai pereinami. Suprojektavus koridorių transformuojasi planinė struktūra. Pacų rūmų komplekse viešbučiui gana parankus pastato gylis, langų skaičius ir jų išdėstymas. Svarbūs konkretūs techniniais sprendiniai, kaip įvesti naujas pertvaras, nepažeisti autentiško kambarių dekoro, polichromijos, lipdybos, – pasakojo architektas. – Pastato evoliucija – jame galima rasti gotikinio periodo, renesanso, baroko pėdsakų – tęsėsi iki XX a. pradžios. Tik tuomet nusistovėjo toks vaizdas, koks išlikęs iki šių dienų.“
Pacų rūmuose įsikūrė tarptautinio tinklo viešbutis. S. Mikšto manymu, Pacų rūmams dėl to tik pasisekė, mat istoriniai rūmai ypač atitiko „Design Hotel“ tinklo filosofiją – svarbiausia pastato pasakojama istorija (angl. „story telling“). O Pacų rūmų istorija netgi labai iškalbinga.
Gelbėjo autentiškos detalės
Parenkant istorinių komplekso fasadų spalvą, remtasi tyrimų medžiaga ir rastais autentiško tinko bei dažų fragmentais. Į Didžiąją gatvę atgręžtame fasade eksponuojama gotikos laikotarpio tinko fragmentų.
Istorinių pastatų korpusų stogai dengti čerpėmis, naujiems korpusams iš kiemo pusės pristatyta atvira itališka kolonada, atvertos užmūrytos buvusios istorinės arkados, istorinio rūmų korpuso arkados motyvas, naudojant skirtingo storio keraminius fasadų elementus, perteiktas ir naujos architektūros korpusų fasaduose.
Remdamiesi ikonografine medžiaga, architektai numatė žalios spalvos apdailą fasadų daliai, kur yra buvęs rūmų komplekso sodelis ar daržas. Buvusių želdinių vietoje čia bus įkurdintas vertikalusis sodas. Žalios spalvos skarda aptaisyta pastato dalis tikrąjį vaizdą įgaus po kelerių metų, kai fasadas apaugs vijokliais.
Viešbutyje „Pacai“ veikia du restoranai, keturios konferencijų salės, sporto erdvė ir SPA. Čia įrengti 99 kambariai ir 6 apartamentai.
Aplinkos sutvarkymo darbai
Bendrovė „Reljef“, šiais metais švenčianti savo veiklos dešimtmetį, per kurį įgyvendino nemažai sudėtingų ir didelės apimties aplinkotvarkos ir infrastruktūros projektų. Vienas iš tokių sudėtingų darbų buvo Pacų rūmų rekonstrukcija Didžiojoje gatvėje, Vilniuje. Tam reikėjo ne tik ypatingų pastangų logistikos prasme (objektas yra pačioje Vilniaus širdyje, Senamiestyje), bet ir didelio kruopštumo dėl užsakovo parinktų medžiagų ir projektuotojų sprendinių.
Grindiniui įrengti panaudotos skirtingų spalvų pjauto granito trinkelės, natūralios medienos tašai ir lauko rieduliai. Visos šios medžiagos komponuotos tarpusavyje. Sudėtingas buvo ir darbų organizavimas: pagrindiniai darbai buvo atliekami pastato vidiniame kieme, kur tuo pačiu metu dirbo labai daug įvairių sričių rangovų. Kad darbai nesustotų ir šaltuoju metų laikotarpiu, buvo papildomai statomos šildomos palapinės. Nors projektui įgyvendinti reikėjo daug jėgų ir pastangų, rezultatas, pasak įmonės specialistų, kokybiškas, architektūriškai išbaigtas ir tvarkingas.
Inžinerinių tinklų projektavimas
Bendrovės „Nit projektai“ darbuotojai viešbučių paskirties pastate Pacų rūmuose įgyvendino visų vidaus ir lauko inžinerinių tinklų, t. y. elektros, silpnų srovių (elektroninių ryšių, apsauginės signalizacijos, gaisrinės signalizacijos, praėjimo kontrolės, „Wi-fi“, vaizdo stebėjimo), automatikos, vandentiekio, nuotekų, šildymo, vėdinimo, vėsinimo, dujotiekio, šilumos tinklų techninius projektus ir prižiūrėjo, kaip jie vykdomi statybos metu.
Taip pat įmonė parengė lauko vandentiekio, buitinių ir lietaus nuotekų, šilumos tinklų darbo projektus.
Įmonės direktorius Tomas Karosas ėjo statinio projekto vadovo asistento, atsakingo už inžinerinius tinklus, pareigas, prižiūrėjo techniniame projekte numatytų sprendinių įgyvendinimą, taigi, projekte dalyvavo nuo jo starto prieš trejus metus iki pat dabar.
T. Karosas išskyrė kai kuriuos šiame objekte pritaikytus sudėtingesnius sprendinius. Tranzitiniai šilumos tiekimo tinklai, einantys per sklypą, buvo sumontuoti praeinamame požeminiame kolektoriuje, esančiame viešbučio rūsyje. Elektros kabeliai atvesti iš Stiklių gatvėje, pastato rūsyje, esančios transformatorinės per kitų savininkų rūsius, todėl buvo daug vargo gauti visus sutikimus.
Dar vienas netradicinis sprendimas – lietaus surinkimas nuo stogų ir kiemo. Iš kiemo išeiti požeminiai tinklai negalėjo dėl esamų rūsių, o Didžiosios gatvės pusėje rūsiai labai gražūs ir pritaikyti komerciniai veiklai, tad per juos tiesti nuotekų tinklus buvo atsisakyta, pritaikius nestandartinį sprendimą – lietaus nuotekos surenkamos grindinio dangoje sumontuotais uždarais latakais. Jais lietaus nuotekos išvestos į Didžiąją gatvę per tarpuvartę, kurioje žemės paviršiaus aukštis virš rūsio perdangos siekė tik 0,5 metro. Toks sprendimas, pripažino pašnekovas, yra gana naujas.
Komfortą viešbutyje užtikrins šiuolaikiškos vidaus inžinerinės sistemos. Viešbutis „Pacai“ įkurdintas Senamiestyje, tad oro kondicionavimo sistemos išoriniai blokai sumontuoti taip, kad jų nesimatytų.