Prieš dešimtmetį pirmoji Lietuvoje tokių tyrimų ėmėsi – menotyrininkė, Vilniaus dailės akademijos Dailėtyros instituto mokslininkė dr. Dalia Klajumienė, rašoma pranešime žiniasklaidai.
„Prancūzai, britai XIX a. pasaulietinius interjerus pradėjo tyrinėti dar XX a. pradžioje. Jie ne tik surinko daug medžiagos, bet ir daug to meto interjerų išsaugojo. O štai mes kol kas tik mokomės „skaityti“ XIX a. dekorą, bet vis daugiau tam skiriame dėmesio,“ – pastebi dr. D. Klajumienė.
Iš pradžių ji, kaip ir daugelis kitų dailės paveldo ekspertų, gilinosi į bažnyčių dekorą. Mokslininkė prisimena, kaip užsienio kolegos vis klausdavo: kas gi Lietuvoje tyrinėja pasaulietinius interjerus. Paaiškėjus, kad niekas tuo neužsiėmė, dr. D. Klajumienė ryžosi pati imtis šio darbo.
Ji atskleidė interjero raidą nuo klasicizmo iki moderno, nustatė neišlikusius arba menkai išlikusius dekoravimo būdus bei medžiagas. XIX a.–XX a. pradžios vidaus erdvių puošyba buvo sudėtinga, susidėjo ne tik iš įvairiomis technikomis atliktos sienų tapybos, bet ir sienų apmušalų, lipdinių, krosnių ar židinių bei dekoratyvinių grindų ornamentikos. To meto interjerų dekorą architektai kurdavo kartu su tapytojais, keramikais, baldų ir sienų apmušėjais, kitais dekoro specialistais.
„Pradėjus tyrinėti sienų tapybą, paaiškėjo, kad neįmanoma jos tinkamai perprasti neišmanant apie grindis, apmušalus, lipdinius ir kitus interjero elementus, todėl ėmiau ir jais domėtis“, – prisimena mokslininkė.
Nagrinėdama apdailos medžiagas, jų istorinę raidą, išplitusią pramoninę gamybą, pasiūlą ir paklausą, mokslininkė ne tik atskleidė pastatų dekoravimo madas, bet ir paaiškino, kaip formavosi vartotojiška visuomenė, kokie buvo jos įpročiai, estetinis skonis.
„Pavyzdžiui, popierinių sienų apmušalų, vadinamųjų tapetų, kokybė priklausė nuo kainos, todėl pagal juos galima spręsti apie pastatų savininkų socialinį statusą,“ – pasakoja dr. D. Klajumienė.
Anot mokslininkės, ilgainiui daugelis istorinių interjerų detalių sunyko arba buvo sunaikintos ir iki šių dienų yra išlikę tik pavieniai puošybos elementai, todėl dažnai itin sudėtinga atkurti autentišką interjero visumą, nustatyti jo elementų funkcinę bei estetinę paskirtį. Dr. D. Klajumienė įsitikusi, kad būtina išaiškinti istorinių interjerų dekoro išliekamąją vertę, įtikinti visuomenę saugoti šį kultūros paveldą.
Mokslininkės surinkta medžiaga paskatino namų savininkus, restauratorius ir paveldosaugininkus atkreipti dėmesį į iki tol menkai vertintus ir nesaugotus interjero elementus. Jos atlikti tyrimai paskatino restauruoti ir atkurti XIX a. sienų apmušalus Burbiškio dvare (Anykščių r.), išsaugoti panašų dekorą Pakruojo sinagogoje.
Anot menotyrininkės, nors besidominčių Lietuvos pasaulietiniais interjerais daugėja – ne vienas jos studentas pasirinko tyrinėti senovinius baldus, apšvietimą ar kitas interjero detales, kol kas yra dar daug neatsakytų klausimų, neatliktų darbų.