Restauruotų baldų poreikį pajuto patys
Kauniečiai Vilma ir Laimonas Simonaičiai restauruoti baldus pradėjo prieš aštuonerius metus. O viskas prasidėjo nuo to, kad ieškodami klasikinių baldų savo namams susidūrė su problema, jog rinkoje nėra restauruotų baldų ir profesionalių restauratorių. Kai šeimyninis duetas pradėjo restauruoti baldus savo būsto interjerui, tokį poreikį išgirdo ir iš draugų, o vėliau – ir iš draugų draugų. Šiandien Vilmos ir Laimono rankomis restauruoti baldai šeimininkus randa ne tik Lietuvoje, bet ir įvairiose Europos šalyse – Italijoje, Didžiojo Britanijoje, Ispanijoje, Danijoje, Vokietijoje, Norvegijoje.
Paprastai į Simonaičių rankas restauruojami baldai atkeliauja iš Prancūzijos.
„Tai – išskirtinės elegancijos baldai. Jie tokie grakštūs: turi kojytes, puošti rankų darbo raižiniais. Kalbant apie antikvarinius baldus, jie turi išliekamąją vertę, kiekviena detalė, raižinys pasakoja tuometinio visuomenės gyvenimo subtilybes ir dvelkia istorija. Tai ypač vertins tie žmonės, kurie tiki, kad baldai turi būti ne tik funkcionalūs, bet ir kuriantys jaukumą bei savų namų istoriją“, – kalbėjo V. Simonaitė.
Reikia įvertinti investiciją
Restauratoriai sako, kad lietuvių požiūris į naudotą baldą nepakito, tačiau per aštuonerius metus tautiečiai tapo atviresni eksperimentams.
„Dabar žmonės supranta, kad baldas gali kardinaliai pasikeisti jį nudažius šviesia spalva, kuri suteikia šviežumo įspūdį. Pirmus kelis metus lietuviai pageidavo tik baltos, sterilios spalvos, o šiandien jie nebebijo eksperimentuoti. Dabar atsižvelgdami į esamą interjerą baldų raižinius auksuojame, sidabruojame“, – sakė pašnekovai.
Anot jų, nėra tokio baldo, kurio būtų neįmanoma restauruoti. Tačiau svarbu įvertinti, ar iš tiesų verta į tai investuoti laiką ir pinigus. Kartais Simonaičių klientai netgi sulaukia patarimo su vienu ar kitu baldu tiesiog atsisveikinti.
Seniausias baldas, prie kurio restauratoriams teko prisiliesti, buvo iš Londono atkeliavusi 1886 metų gamybos nedidelė raudonmedžio indauja. Tuomet klientai pageidavo, kad ji būtų perdažyta balta spalva. Taip pat baldas buvo pagražintas kremine patina, durelių stiklai buvo pakeisti veidrodžiais.
„Baldas iš tiesų pasikeitė kardinaliai, tačiau jo funkcija išliko ta pati“, – pabrėžė V. Simonaitė.
Simonaičių namų interjere taip pat daugiausia antikvarinių, restauruotų baldų, kurie, beje, ilgai pas juos neužsibūna.
„Mums patiems patinka rasti perliukus ir jais pakeisti savo namų interjerą. Restauruotą baldą gali turėti kiekvienas: nuo mažos kėdutės iki didžiulės komodos. Daug žmonių pageidauja atnaujinti močiučių palikimą, kuris dar būna tikrai puikios būklės ir pritampa prie namų interjero. Kartais tokiems baldams tenka pakeisti rankenėles, spyneles, tačiau tai yra lengviausias darbas“, – tvirtino pašnekovai.
Pamažu tendencijos keičiasi
Studijos „Blank Page“ viena iš įkūrėjų, interjero dizainerė Rūta Bužinskaitė sako, kad restauruoti galima skirtingų laikotarpių baldus: tiek antikvarinius, kurie pagaminti iki 1920 metų, tiek vintažinius, pagamintus nuo 1920 iki 1990 metų. Anot jos, vertinant per daugumos prizmę lietuvių kultūroje nėra labai gili tradicija savo namuose naudoti senus, naujam gyvenimui prikeltus baldus. Tačiau interjero dizainerė pastebi, kad pastaruoju metu ši tendencija po truputį atkeliauja ir į lietuvių namus.
„Tai šiek tiek siečiau su tvarumo idėjomis. Taip pat didelę įtaką daro smarkiai stiprėjantis domėjimasis lietuviška kultūra, architektūra, dizainu bei pasaulio ikoniniais kūrėjais. Vis labiau žmonės supranta, kad baldas ne tik atlieka funkciją, bet ir gali turėti tam tikrą žinutę ar pasakoti istoriją“, – kalbėjo R. Bužinskaitė.
Interjero dizainerė paklausta, ar lietuviai geba įvertinti baldo vertę, atsakė, kad didžioji dalis lietuvių perka kainą, o ne vertę ir tai daro iš įpročio.
„Tikriausiai nieko stebėtino, nes per mūsų istoriją niekas nemokė žvelgti giliau, rasti prasmę aplinkoje, kurioje leidžiame daugiausiai laiko. Priešingai, vyko aktyvus aplinkos vienodinimo ir paprastinimo judėjimas“, – savo nuomonė pasidalino pašnekovė.
Ji pastebi, kad Lietuvoje vis dar labiau vertinami italų ar prancūzų kurti baldai, už kuriuos lietuviai pasiruošę sumokėti daugiau, negu už vietinių baldininkų darbus. Tačiau, pasak jos, mūsų šalyje yra labai daug talentingų ir meistriškų baldų gamintojų, kurių atlikti darbai savo kokybe ir preciziškumu lenkia italų baldininkus šviesmečiais, tačiau jų darbų kainos taip pat nenusileidžia itališkoms.
Nebijoti eksperimentuoti
R. Bužinskaitė sako, kad yra begalė restauruotų baldų pritaikymo variantų, priklauso kokio rezultato yra siekiama. Anot jos, nereikia bijoti eksperimentuoti, nes netgi tarpukario ir kitų istorinių laikotarpių atnaujinti baldai gali puikiai derėti šalia šiandien kuriamų dizainerių objektų. Tą „Blank Page“ dizaino studijoje, kuri yra įsikūrusi istoriniame, tarpukario laikotarpio, A.Iljinienės name, Kaune, išbandė ir pačios įkūrėjos.
„Erdvėje naudojant vien istorinius restauruotus baldus rizikuojame sukurti muziejaus pojūtį. Tačiau galbūt būtent tokio rezultato žmogus ir siekia. Tokiu atveju – puiku. Kurdami interjero dizaino projektus „Blank Page“ dizaino studijoje, visuomet siekiame rasti balansą tarp istorijos ir šiandienos aktualijų. Mums atrodo, kad restauruoti ir šiuolaikiniai baldai vieni kitus puikiai papildo ir subalansuoja, išryškindami geriausias atstovaujamam laikotarpiui būdingas savybes. Taigi mes esam už skirtingų laikmečių susitikimą ir dialogą“, – pažymėjo pašnekovė.
Jos manymu, vieni svarbiausių interjero kūrimo principų yra kontekstualumas ir individualumas, todėl gražu, jeigu restauruotas baldas atsiduria erdvėje, kuri kažkokiu būdu siejasi su baldo atsiradimo laikmečiu, o galbūt tiesiog su baldo istorija.
„Tačiau nereikia suprasti klaidingai, kad istorinis baldas negali atsirasti naujai kuriamoje erdvėje. Tikrai gali, ypač jeigu tai padiktuoja erdvės savininko asmenybė. Istorinis baldas gali tapti vieninteliu „senu“ daiktu visiškai naujai, šiuolaikiškai projektuojamoje erdvėje. Tokiu atveju jis tampa erdvės žvaigžde, daugiausiai aptarinėjama svečių“, – kalbėjo R. Bužinskaitė.
Savo kainos nusipelno
Interjero dizainerė antikvarinius ir vintažinius baldus labiau linkusi vadinti ne prabangos, o išminties preke.
„Dažniausiai jie būdavo gaminami iš natūralių medžiagų: medžio masyvo, lukšto, stiklo, metalo. Būtent todėl juos galima atnaujinti ir jų vertė ne krenta, o kyla. Taigi toks baldas, priklausomai nuo dizaino, stiliaus, modelio, autoriaus ir kitų dalykų, iš esmės galėtų būti laikomas investiciniu. Priešingai negu „greitojo vartojimo“ baldai, prie kurių pastaruoju metu buvo pratinama ir Lietuvos visuomenė“, – pabrėžė pašnekovė.
Pasak jos, visais laikais buvo aišku, kad natūralios medžiagos yra ilgaamžiškos fizinėmis savybėmis ir nepavaldžios laikui savo . Taip pat reikėtų nepamiršti, kiek istorijos savyje gali talpinti, pavyzdžiui, iš kartos į kartą keliaujantis vis atnaujinamas ir prižiūrimas baldas.
„Mano manymu, tai ir yra tikroji prabanga. O jeigu vertintume per materialiąją prizmę, tai, be abejonės, baldai, pagaminti iš aukštos kokybės, natūralių medžiagų, dažniausiai rankomis, pasižymintys išskirtine kokybe, tikrai yra svarus prabangos ženklas“, – kalbėjo R. Bužinskaitė.