Čia laukinės gamtos, Luknelės ir Juodynėlio upelių apsuptyje glaudžiasi „Dviračio žinių“ vedėjo V. Šerėno etnografinė sodyba, įrengta pagal Aukštaitijos tautinio paveldo tradicijas.
Trys mediniai gyvenamieji pastatai, rekonstruoti ir iš buvusios daržinės bei tvarto, taip pat kiemas, pirtis, kita erdvė pritaikyti šiuolaikiniam kaimo turizmui, tad Šerėnų durys atviros visiems, kas nori jaukiai ir patogiai praleisti laiką toliau nuo civilizacijos triukšmo. Tiesa, paties Vytauto ar jo žmonos Dalios sodyboje galite ir nesutikti – kelionių aistros, anot Vytauto, iki pamišimo ribos užvaldyti sutuoktiniai gali būti už tūkstančių kilometrų arba paprasčiausiai Vilniuje, kur dirba ir turi butą.
„Mudviem su žmona patinka natūrali, žmogaus nepažeista gamta. Visada keliaujame savarankiškai, patys vieni: išlipame iš lėktuvo, išsinuomojame automobilį ir važiuojame, kur akys mato, kartais net neužsisakome pirmojo viešbučio. Kanadoje du tūkstančius kilometrų vien žvyrkeliais nuvažiavome, o per pastaruosius metus klajojome po Pietų Ameriką. Dukart buvome Čilėje ir Peru, tris kartus – Argentinoje, vieną kartą Bolivijoje“, – portalui www.miskininkas.eu kelionių maršrutus vardijo V. Šerėnas ir , kaip įprasta „žinių“ pranešėjui, glaustai atsakė į kitus klausimus.
– Ar nepavojinga tokia netradicinė pažintis su tolimomis egzotinėmis šalimis, ar nepasitaikė kokių netikėtų nuotykių?
– Nežinau, ar tą galima vadinti netradiciniu pažinimu. Jau daug kas taip keliauja, tik tai gal šiek tiek brangiau kainuoja. Kol kas viskas gerai sekėsi. Provincijoje, pavyzdžiui, Čilėje būtų šventvagystė, jeigu kas nors apiplėštų.
– Kas iš kelionių po Pietų Ameriką labiausiai išliko atmintyje?
– Ten gamta ypatingai graži. Nuo Lietuvos skiriasi tuo, kad ten kelios klimatinės zonos – ir kalnai, ir dykuma, ir džiunglės iki visiškai užliejamų plotų. Ko ilgėdavausi, tai maisto. Išvažiavus iš didelio miesto, kaip juokauju, – badas. Štai iš Vilniaus išvažiavai ir nėra ką valgyti. Tenai tas pats. Valgėme taip: ateini į vienintelę miestelyje valgyklą, kur sėdi daug vietinių, gauni ryžių ir jautienos, dar kartais sriubos, o jei šito nevalgai, tai gali eiti alkanas miegoti.
– Žinia, skrendant į tokias tolybes su savimi krepšio maisto ir kitų daiktų daug nepaimsi.
– O tai ko reikia? Fotoaparatas, drabužiai, kreditinė kortelė, daugiau nieko nereikia. Jei važinėji po provinciją, kur nėra net bankomatų, tai pasiimi grynųjų kokį tūkstantį dolerių, taip ir išsisuki. Kokia ten bėda?
– Lietuvą irgi jau turbūt skersai išilgai išmaišėt, visur pabuvojot?
– Kai išeisiu į pensiją, tada po Lietuvą keliausiu, o kol dar kojos neša ir akys mato, tai reikia kur nors toliau maišyti.
– Vis dėlto kas po Lietuvos dangumi Jus labiausiai žavi, ar pakankama gamtos apsauga, rekreacinių zonų tvarkymas?
– Aš labai seniai buvau Lietuvoje prie ežerų, bet prieš penketą metų man pasakojo, kad žmonės poilsiavietes nelabai saugo – tai miškų urėdijų įrengtose poilsio zonose stalus sudegina, tai kitą inventorių sugadina. Nežinau, kaip yra dabar. Aš buvau išsinuomojęs ežerą Švenčionių rajone, pagal projektą pastačiau lieptą, o urėdija įrengė poilsio zoną, tai lauko tualetą iš ežero visureigiu traukiau tris kartus. Kai trečią kartą ištraukiau, jo jau nestačiau, o paguldžiau. Nuo tol jo niekas niekur nenešė ir į ežerą nemetė, nes, atseit, ir taip jau nuverstas.
– Lietuvoje, kaip supratome, dauguma Jūsų laiko ir atostogų prabėga kaimo turizmo sodyboje Švenčionių rajone?
-Matyt taip, jeigu sudėsim visą laiką.
– Ką ten dažniausiai veikiate?
– Tą patį, ką ir Vilniuje, sėdžiu prie kompiuterio. Mat miestiečio darbas darže ir sode, kaip mes su Algiu Ramanausku sakome, yra iškrypimas. Tuos darbus geriau išmano ir moka kiti, kam čia visiems būti „načialninkais“ ant daržo. Padeda tvarkytis ateinantys sodybos prižiūrėtojai ir, žinoma, žmona.
-Tai save vadinate jau miestiečiu, jau ne kaimietis esate?
– Aš kilęs iš kaimo, bet daugiau gyvenimo metų praleidau mieste. O gamta yra sodybos kieme, tai kokios dar reikia kitokios? Jeigu nekeliauju, tai jos ir užtenka.
– Ką ten akys mato iš kiemo, kuo džiaugiatės?
– Eilę maumedžių, eilę pušų, eilę alksnių, upelis teka pro pirtį, na, ir viskas.
– Ar pirtį dar kūrenate?
– Kiekvieną šeštadienį kūrenu, tai užtrunka apie keturias valandas. Pirtis reikalinga fiziškai organizmui pravalyti, gal ir dvasiškai. Taip sakoma, nors aš į astralinius lygius nelabai mėgstu iškeliauti. Tad faktiškai kiekvieną šeštadienį pirtyje maudausi ir visus metus šoku į eketę.
– Dėl to sodyboje taip gerai jaučiatės?
– Manau, yra vietų, kur galima puikiai jaustis, ne tik savo sodyboje, bet man čia nekainuoja.
Aš nesu tas žmogus, kuris šneka, kad pavargęs nuo miesto bėga ilsėtis į kaimą. Kaimas yra kaimas. Padirbu su kompiuteriu kaime, einu į pirtį. Man labai svarbu, kad čia yra pirtis ir internetas. Jei to nebūtų, gal sėdėčiau Vilniuje, o kai atsibostų, gal dažniau eičiau link šaldytuvo, nes bute jis arčiau.
– Ar savo vienkiemyje salotų, svogūnų, daržovių užsiauginate?
– Turiu pasistatęs tokį šiltnamį. Kaip mano tėvas sakydavo, jeigu geruoju, tai, matyt, išeitų ir parduoti. Bet mes čia patys viską suvalgome.
– Ar dar turite savo mylimą šunį Gilę, kitų gyvūnų ?
– Gilę gavau dovanų maždaug prieš septynerius metus 50-mečio proga ir ji iki šiol mane džiugina, dar yra gal 15 triušių ir trys katinai. Turėjau vieną katę, bet kartą ji išėjo, kaip kaime sakoma, į kitą „ulyčią“ pasigauti bernų, va – ir trys katinai. Jeigu sodyboje katės nebūtų, praktiškai nebūtų ir sodybos, viską būtų pelės sugraužę, nuo pelių apsiginti neįmanoma.
Dar bičių turime penkis avilius, bet aš prie jų artyn neinu, atvažiuoja prižiūrėtojas, kuris viską apie bites supranta. Bet šiemet stebuklas įvyko, vienas avilys susikrovė visus daiktus, visus medaus likučius ir – viso gero, mus paliko. Kol kas iki šiol nesuprantam kodėl, ar maisto bazė bloga, ar suskaičiavo, kad jos neužteks, ar erkės užpuolė, žodžiu, išskrido, liko vienas avilys tuščias, dabar gaudysim spiečių.
– Ar dar medžiojate?
– Esu žmogus, turintis medžiotojo bilietą ir šautuvą, o su medžiokle kaip jau išeina, taip. Dažniau neišeina. Per metus gal pora kartų pasėdžiu bokštelyje. Kur pakviečia, ten ir nuvažiuoju. O žvėrys Lietuvoje visur tokie patys – raganosio nėra. Tai daugiau dėl kompanijos, šiek tiek pamedituoti, nors nesu astralinių persikūnijimų mėgėjas.
– Kokie svečiai Jus aplanko, gal įvairios įžymybės?
– Ne, daugiau bičiuliai. Anksčiau dažnai atvažiuodavo amžiną atilsį Gintaras Ruplėnas, užsuka vienas kitas žurnalistas, su kuriais dirbame. O į kaimo turizmo sodybą durys visiems atviros, kas tik nori.
– Kur geriau sekasi kurti, rašyti – Vilniuje ar sodyboje, ar gal skirtumo nėra?
– Svarbiausia – temą sugalvoti. O prie kompiuterio man geriau sekasi dirbti Vilniuje.