Sovietmečiu iš Vakarų nusižiūrėta kolektyvinio sodo idėja mūsų šalyje greitai virto visai kitkuo – tyrimas parodė lietuvių išradingumą

Kolektyviai sodai – kontrastų, įtampų ir skirtingų tapatybių raiškos erdvė, kurią kiekvienas interpretavo savaip. Šiek tiek mažiau režimo kontroliuojamoje aplinkoje žmonės turėjo truputį daugiau laisvės veikti ir galimybių realizuoti skirtingus asmeninius ar net ekonominius siekius. „Šešių arų sklype žmonės kūrė savo idilę, mikro kosmosą, mini utopiją. Vieni sodą naudojo kaip uždarbio šaltinį ir augino tik tulpes. Kiti mąstė tik apie nuosavą pomidorą, agurką ir uogas. Treti traktavo kaip vasarnamiuką, kur atvažiuodavo su „Volga“ praleisti savaitgalį. Buvo ir tokių, kurie nuo to sodo bėgo“, – pasakojo Matas Šiupšinskas, mokslo disertacijoje nagrinėjęs kolektyvinio sodo fenomeno urbanistinius ir sociokultūrinius aspektus sovietinėje Lietuvoje.

Architektūros bakalauras, menotyros magistras disertacijai ėmėsi kolektyvinių sodų temos ne tik iš mokslinių, bet ir asmeninių paskatų. „Kad labiau suprasčiau sau mylimus žmones, jų mąstymą ir laikotarpį, kuriame jie gyveno“, – paaiškino. Vieni jo seneliai sodą turėjo Vilniuje, kiti – Suvalkijoje.

Koks buvo Vilniaus senelių sodas – skirtas daržininkystei ar poilsiui gamtoje? „Jei klaustum senelio, sakytų – rekreacinis, jei močiutės – daržo, – juokėsi. – Realiai visas plotas buvo labai efektyviai išnaudojamas kuo našiau, kad užaugintų kuo daugiau produktų šeimai aprūpinti. Paauglystėje ten važiuodavau praleisti laiko, skaitydavau knygas, na, gal dar agrastų rinkti. Tačiau trauminės patirties nėra. Man senelių sodas pirmiausia yra pavyzdys, kaip per derlių bandoma parodyti meilę ir rūpestį. Kitais būdais ar negali, ar nemoki, bet šitas aprūpinimas, gėrybių auginimas neadekvačiais kiekiais, dalybos buvo didžiausia meilės forma, kas labai žavu.“

Kolektyvinio sodo tema M. Šiupšinskui rezonavo ir to užteko nerti gilyn, iš esmės panagrinėti šį fenomeną, išklausyti sodininkų istorijas, kaip sodas buvo gautas, kokios medžiagos ir kokiais būdais susikombinuotos, kokie spalvingi ir net kurioziniai nutikimai slypi po, tarkime, židinio koklių atsigabenimu ir pan. 

„Viena vertus, gauni tą sodą. Iš kitos pusės turi pakankamai nemažai padaryti, pasitelkti visą asmeninę įtaką, socialinį kapitalą, pažintis, ryšius ir kūrybiškumą, kad galėtum ten įsikurti. Todėl žmonės jaučia stiprų ryšį su ta vieta, nes tai yra tarsi jų asmeninių pastangų ir tapatybės tęsinys. Viena iš nedaugelio erdvių, kai aplinką iš tikrųjų sukuri savo rankomis nuo pradžios iki galo. Matyt, todėl apie sodo namelius žmonės linkę daugiau išpasakoti nei, tarkime, apie buto ar mašinos gavimą“, – samprotavo M. Šiupšinskas, knygos „Jūs gaunate butą“ bendraautorius.