„Man čia net oras kitoks“
Tam, kad būtų galima papasakoti šio straipsnio herojės istoriją, pirmiausia reikėtų nusikelti į kiek ankstesnius laikus. Dar 1902 metais Ukmergės rajone, Deltuvėlės kaime, buvo pastatytas gyvenamasis namas. Po kurio laiko dalį šio namo įsigijo Ramunės seneliai, o kitoje namo dalyje ilgus metus gyveno senyvo amžiaus moteris, po kurios mirties jos namo dalis stovėjo neprižiūrėta.
Mirus ir Ramunės seneliams, jiems priklausiusią namo dalį paveldėjo pašnekovės teta.
O dabar galima grįžti į ne tokius tolimus laikus. Kaip prisimena ukmergiškė Ramunė, prieš kurį laiką pasikeitus jos gyvenimo aplinkybėms ir nelikus kur gyventi, ji nutarė nusipirkti tą apleistąją namo dalį. Su teta susitarė, jog imsis namo atnaujinimo darbų ir įsirengs tokį būstą, kokio nori.
Tiesa, šioje vietoje galėtų kilti vienas natūralus klausimas – kodėl Ramunė nusprendė imtis tokių sunkių darbų užuot išsinuomojus butą ar įsigijus jau įrengtą būstą? Tačiau pašnekovė turi atsakymą ir į šį klausimą.
„Ši vieta man labai brangi, čia praėjo visa vaikystė, visi užaugom, į šokius eidavom. <...> Dabar atvažiuojam, man čia net oras kitoks. Man čia labai gera. Svarsčiau, kad gal parduoti, bet dukra sakė neparduoti, jai čia irgi labai patinka“, – paaiškina ukmergiškė.
Kaip prisimena Ramunė, įsigijusi apleistąją namo dalį, pirmiausia ji išgriovė namo vidų, išklojo jį celofanu, pasitiesė čiužinį ir ant sienos pasikabino televizorių. Taip atrodė naujo Ramunės gyvenimo etapo pradžia, sulig kuria prasidėjo ir rimtieji namo atnaujinimo darbai.
Ir betonavo, ir stogą dažė
O tų darbų buvo tikrai nemažai. Anot pašnekovės, viską atidengus paaiškėjo, jog namo būklė tiesiog tragiška – lentos supuvę, pamatų beveik nelikę. Tačiau net toks vaizdas pašnekovės neišgąsdino – pasiraitojusios rankoves Ramunė ir jos teta kibo į darbus.
Ir čia skaitytojams galėtų kilti dar vienas klausimas – kodėl Ramunė nusprendė pati atnaujinti namą ir visus darbus atlikti pati? Pasak ukmergiškės, anksčiau ji jau buvo dalyvavusi namo statybose, tiesa, labiau kaip stebėtoja. Vis dėlto, pašnekovė patikina, jog statybų metu buvo labai smalsi – stebėdavo, kaip atliekami įvairūs darbai.
„Ir dabar, kai atnaujinau namą, man sakydavo: „Juk taip nedaroma, ką čia darai?“ O aš atsakydavau: „Juk į kalėjimą nepasodins – darysiu ir padarysiu.“ Kai niekas nevadovauja, tu pats sau šeimininkas, todėl kaip nori, taip ir darai“, – sako Ramunė.
Ji priduria, jog atnaujindama namą ji bandydavo, darydavo, o jei ko nemokėdavo – nesikuklindavo paklausti patarimo.
Tiesa, Ramunei pravertė ne tik anksčiau stebėtos namo statybos. Besiruošdama atnaujinti savąjį namą, pašnekovė įsigijo ir knygą apie statybas, iš kurios sužinojo, kokių įrankių ir medžiagų jai reikės.
Kibusios į namo atnaujinimą, Ramunė drauge su teta nulupo, kas buvo supuvę, atliko betonavimo darbus, perdažė seną skardinį stogą, vietas aplink langus papuošė išraižytais dirbiniais. Ir tai tik keli darbų, kuriuos įveikė giminaitės.
„Tą namą sutvarkiau kartu su teta, tik keli darbai buvo padaryti vyrų. <...> Niekas netiki, kad čia moterys galėjo padaryti tokius darbus, bet gyvenimas privertė“, – prisimena ukmergiškė.
Žmonės netikėjo, kad tai – tas pats namas
Socialinėje platformoje „Facebook“ pasidalinusi namo nuotraukomis prieš ir po atnaujinimo, Ramunė sulaukė komentarų, jog tai nėra tas pats namas, neva, per daug dideli skirtumai. Tačiau pašnekovė tikina, jog namas – tikrai tas pats, nors pripažįsta, jog senojo namo išsaugojo nedaug.
„Išsaugojome tik sienas, balkius ir stogą“, – komentuoja ukmergiškė.
Ji priduria, jog autentikos atnaujinimo metu ji nepalikusi – mat namas buvo toks senas ir pavargęs, kad nelabai ir buvo ką palikti. Be to, Ramunė patikina nesanti senienų mėgėja.
Paklausta apie namo vidų, pašnekovė pasakoja, jog nors namas yra kaime, viduje yra įvesti visi miestui būdingi patogumai, yra ir visi būtini baldai.
Aplink Ramunės ir jos tetos namą driekiasi ir dideli žemės plotai. Kaip patikina pašnekovė, ji nusipirko aplinkines žemes, „kad niekas nevaikščiotų“. Tačiau turint didelius žemės plotus ūkio darbai tiesiog neišvengiami. Tam pritaria ir ukmergiškė, sakanti, jog darbo čia tikrai netrūksta net ir pabaigus namo atnaujinimo darbus.
„Darbai nesibaigiantys, bet malonūs. Dirbu iki sutemų. Sutemus galvoju, kad jei dar nebūtų sutemę, būčiau daugiau padirbėjus“, – šypsodamasi sako Ramunė.
Galiausiai pašnekovė užsimena ir apie namo atnaujinimui reikalingas išlaidas. Pasak Ramunės, pradėjusios pirmuosius darbus, ji ir teta stropiai skaičiavo visas išlaidas, ieškodavo, kur įsigyti pigesnių medžiagų. Vis dėlto, laikui bėgant giminaitės nustojo žymėtis, kiek išleidžiančios, todėl šiandien Ramunė negali tiksliai pasakyti, kiek atsiėjo namo atnaujinimo darbai.
Baigdama pasakoti savo istoriją, Ramunė skaičiuoja, jog atnaujinti namą jai ir tetai prireikė dvejų metų – pati pašnekovė sako dirbusi po darbų ir savaitgaliais. Šiuo metu ukmergiškė čia negyvena, tačiau apsilanko kiekvieną savaitgalį.
„Labai mums buvo sudėtinga, bet ir kaip atrakcija gavosi. Man labai patiko tvarkyti šį namą“, – savo istoriją užbaigia Ramunė.
