Šįkart savo istoriją „Delfi“ papasakojo investuotojas į NT Giedrius Skėrys. Kaip sako pašnekovas, jis jau ne kartą yra įsigijęs turto varžytinėse, tačiau tai, kas prasidėjo prieš trejus metus ir baigėsi tik šiemet, jį nemenkai suglumino. Bet apie viską – nuo pradžių.
Nusipirko butą su gyventojais
Anot G. Skėrio, prieš ketverius metus jis ir investuotojas Marius Semoška pamatė, jog varžytinėse yra parduodamas butas Kaune, Partizanų gatvėje. Buto pardavimo kaina buvo gerokai mažesnė nei rinkos, o galutinė įsigijimo suma siekė apie 40 tūkst. eurų.
Kaip pasakoja pašnekovas, varžytinėse pardavinėtas butas jo ir kartu butą pirkusių kolegų dėmesį labiausiai patraukė dėl vieno niuanso – nors buto plotas yra 48 kv.m, jame yra trys kambariai. Anot G. Skėrio, tokių butų dažnai nepasitaiko, įprastai jie būna brangesni.
Vis dėlto, sumokėję pinigus ir įsigiję butą investuotojai sužinojo, jog jame vis dar gyvena buto savininkai, kurie kategoriškai atsisako butą palikti. Pasak G. Skėrio, bute gyveno brolis ir sesuo, kuriems ir priklausė būstas.
„Draugų patarimas buvo gyventojus išmesti į gatvę, bet mes norėjome pasielgti sąžiningai. Bandėme su jais susitarti, jie žadėjo išsikraustyti, tačiau vis tempė gumą. Galiausiai trūko mūsų kantrybė ir nusprendėme kreiptis į teismą. Tada prasidėjo visos įdomybės“, – prisimena G. Skėrys.
Pašnekovas priduria, jog būsto gyventojams butą pirkę investuotojai siūlė kuriam laikui išnuomoti butą, tačiau jie tokio pasiūlymo atsisakė.
Metė visas pajėgas proceso vilkinimui
Tačiau net ir pradėjus teisminį procesą situacija ilgą laiką nesikeitė. Pasak pašnekovo, iš buto atsiakę kraustytis gyventojai visais įmanomais būdais vilkino procesą ir darė viską, kad tik nereikėtų išsikelti iš būsto.
Kaip prisimena G. Skėrys, viena kone labiausiai teisminį procesą stabdžiusi aplinkybė buvo ta, jog bute gyvenusi moteris buvo registruota ne Kaune, o kitoje savivaldybėje. Prasidėjus teisminiam procesui, jai reikėjo įteikti kvietimo į teismą dokumentus, tačiau kadangi buto savininkė realiai gyveno Kaune, o ne toje savivaldybėje, kurioje buvo registruota, dokumentų jai įteikti vis nepavykdavo, o tai gerokai ištęsė teisminį procesą.
„Kitas dalykas – gyventojai skundė teisėją, skundė antstolį, mus skundė. Buvo mesti maksimalūs pajėgumai, kad procesas būtų vilkinamas“, – komentuoja G. Skėrys.
Pašnekovas taip pat prisimena, kad tuo metu, kol vyko bylinėjimasis, buto gyventojai tikino, jog moka komunalinius mokesčius. Vis dėlto, po kurio laiko į Giedriaus kolegą M. Semošką, kurio vardu buvo registruotas butas, ėmė kreiptis komunalines paslaugas teikiančios įstaigos, kurios pranešė apie susikaupusias išties nemažas skolas.
„Žmonės gyvena tavo bute, nemoka už nuomą, nemoka komunalinių, o mes dar mokam už teismus. <...> Mes buvome įšaldę apie 40 tūkst. eurų, o dar kapsėjo papildomos išlaidos. Galiausiai buto kaina gerokai išaugo“, – skaičiuoja G. Skėrys.
Pašnekovas teigia, jog į teismą investuotojai kreipėsi 2021 metais, tačiau nutartis dėl gyventojų iškeldinimo priimta tik šiemet.
Tarakonų antplūdis ir apsemti kaimynai
Vis dėlto, teismo nutarties neužteko, kad gyventojai paliktų butą. Kaip pasakoja G. Skėrys, gavus teismo nutartį, reikėjo surasti antstolį, kuris užsiimtų gyventojų iškeldinimu, tačiau, kaip sako pašnekovas, antstoliai vengia šio pobūdžio darbų.
„Galiausiai mūsų advokatė surado antstolį, kuris sutiko pasirūpinti iškeldinimu. Jam pavykdavo tiems gyventojams prisiskambinti, ateiti su jais pasikalbėti, kad pasirašytų, kada išsikraustys. Aš buvau įsitikinęs, kad iškeldinant prireiks policijos pagalbos, bet to nereikėjo. Antstolis sugebėjo su jais susitarti“, – prisimena G. Skėrys
Ir nors rodėsi, kad sulig gyventojų išsikraustymu visi vargai baigti, situacija susiklostė kitokia. Kaip prisimena pašnekovas, pirkdamas butą varžytinėse, jis nebuvo matęs buto nuotraukų, kadangi jų paprasčiausiai nebuvo – mat gyventojai į namus neįsileisdavo antstolio.
G. Skėrys sako, jog pirmą kartą užėjęs į butą jis liko tiesiog apakęs.
„Pirmiausia bute radome pilna daiktų, visokio chlamo ir jo buvo iki kelių. Tai buvo visokie seni laikrodžiai, visokios šiukšlės. Antra – bute buvo begalė tarakonų. Supratome, kad pirmas darbas, kurį turime padaryti, tai skambinti į „Dezinfą“, – savo pirmus įspūdžius apibūdina pašnekovas.
Tiesa, G. Skėrys prisimena, jog į butą buvo atvažiavęs vyras, norėjęs išvežti seną buitinę techniką, tačiau kai pakėlė dujinę viryklę ir išvydo, kiek po ja prisiveisę tarakonų, viską metė ir dujinės viryklės neišsivežė. Šypsodamasis G. Skėrys sako, kad žmonių, išvežačnių buitinę techniką, tolerancijos lygis tokiems vaizdams aukštesnis nei įprastų gyventojų, todėl ši situacija – tikrai iškalbinga.
Neilgai trukus į butą atvyko ir „Dezinfa“ atstovas. Pasak G. Skėrio, apžiūrėjęs butą ir įvertinęs padėtį, specialistas rekomendavo butą dezinfekuoti ne vieną kartą, kaip dažniausiai daroma, bet tris.
„Mums pasakė, kad vieno tarakonų naikinimo raundo neužteks. <...> Sakė, kad kai pradėsim judinti baldus ir juos išnešti, butą reikėtų dezinfekuoti trečią kartą – kitu atveju tarakonai išsilakstys po visą laiptinę“, – prisimena pašnekovas.
Daiktų pilnas butas ir jame karaliaujantys tarakonai nebuvo vieninteliai žadą atėmę dalykai. Kaip sako G. Skėrys, išsikraustydami buto gyventojai paliko „mažą“ dovanėlę – nusuko čiaupą ir paliko bėgti vandenį, kuris apliejo du žemesnius butus.
Prisimindamas šią situaciją, G. Skėrys sako, kad perkant būstą iš varžytinių, visada gali tikėtis blogiausio varianto, bet kad šįkart bus taip blogai, vyras sako negalėjęs net pagalvoti.
Paklaustas apie buto ateities planus, pašnekovas sako, jog kol kas nei jam, jei butą pirkusiems kolegoms didesnio noro eiti į butą ir jį remontuoti nėra – teigia, kad tam reikia psichologiškai nusiteikti. Vis dėlto, tikina pašnekovas, kai pasiryš šiam žingsniui ir butą sutvarkys, norėtų jį parduoti.