Statybos nesyk sutiktos su abejone
Architektų biuro „Aketuri architektai“ vadovo, architekto Luko Rekevičiaus manymu, nauja architektūra visais amžiais buvo sutinkama su priešprieša.
„Barokas sutiktas su panieka, po baroko atėjęs rokokas taip pat, klasicizmas visiems atrodė šaltas ir nejaukus ir t. t. Tais laikais buvo naudojami būtent tokie patys žodžiai, kaip šiandien kalbame apie, pavyzdžiui, stiklinius pastatus. Naujosios architektūros statytojai neretai elgdavosi „vandališkai“. Pavyzdžiui, prisiminkime Šv. Onos komplekso istoriją. Priešais nuo XV a. vidurio stovinčios Bernardinų bažnyčios fasadą valdovas įsakė pastatyti dar vieną bažnyčią, naujesnę ir gražesnę – Šv. Onos. Šiais laikais to neįsivaizduotume, tačiau prieš 500 m. atsitikęs „brutalaus vandalizmo aktas“ šiandien yra tapęs pačiu įdomiausiu architektūriniu kompleksu šalyje“, – teigė L. Rekevičius.
Anot architekto, akivaizdu, kad architektūros nauda nėra matuojama naujumu ar senumu.
„Senoji architektūra yra labai pragmatiška. Ją kurdami mūsų protėviai tikrai negalvojo apie naudą miestui, tiesiog steigė parduotuvėles ir butikus tam, kad užsidirbtų, medžiagas rinkosi pagal turimą biudžetą, ilgaamžiškumą ir gaisringumą. Su tuo buvo susiję ir pirmieji reglamentai. Pavyzdžiui, siekiant riboti gaisro plitimą, uždrausta statyti medinius stogus, o namus nurodyta statyti „pagal virvę“ – taip atsirado tai, ką šiandien vadiname perimetriniu užstatymu“, – pasakojo pašnekovas.
Nauda miestui visada buvo tik mecenato reikalas: pastatyti bažnyčią, funduoti vienuolyną, įsirengti sau prabangius rūmus.
„Kiekviena giminė Vilniuje turėjo po rūmus, kurie niekaip neprisidėjo prie naudos miestui kūrimo, išskyrus tuo, kad dvarų kultūra skatino ekonomiką, nes dvarininkus reikėjo aptarnauti. Žinoma, Radvilų, Bžostovskių, Chodkevičių, Pacų ir kiti rūmai atrodė gražiai, taigi ir visas gana nušiuręs XVII a. medinis miestas negrįstomis gatvėmis atrodė šiek tiek prabangiau“, – teigė L. Rekevičius.
Pasak pašnekovo, nauda miestui – labiau urbanistinis, o ne architektūrinis terminas.
„Jei gerai išspręsta urbanistinė dalis, architektūra gali būti beveik bet kokia: stiklinė, santūri, iššaukianti, rožinė ar paauksuota. Miesto jaukumą sudaro erdvė tarp pastatų. Paradoksalu, tačiau mūsų dabartinis žalias Vilnius yra iš esmės suformuotas Antrojo pasaulinio karo bombardavimų ir deginimų. Ilgainiui tuščiose vietose susikūrė viešosios erdvės, kurias dabar esame linkę laikyti miesto kokybės požymiu. Tačiau iš tikrųjų Rūdninkų skveras, Vokiečių gatvė, Sirvydo skveras ir kitos pamėgtos žaliosios erdvės yra tiesiog karo randai“, – sakė L. Rekevičius.
Daugiabučiams užtenka estetinių reikalavimų
Naudos visuomenei, anot architekto, galima tikėtis tik iš visuomeninių pastatų – daugiabučiams toks reikalavimas nekeliamas. Jiems aktualesnis estetinis poreikis. Būdami kokybiška miesto dalimi, jie prisideda ir prie visuomeninės naudos, t. y. gero miesto įvaizdžio.
„Platesne prasme tai ir vėl urbanistinis, o ne architektūrinis klausimas. Nauda miestui yra aprašoma miesto gyvumu: kiek jame yra žmonių, tiek gyvenančių, tiek lankančių, ar gyventi patogu, ar nėra spūsčių, ar patogus visuomeninis susisiekimas, ar netoli yra mokyklų ir darželių, ar patogu važiuoti dviračiu ir ar greta daug žaliųjų zonų. Miesto lankytojui rūpi patogus viešbutis centre, geras restoranas, gražus parkas, naujas muziejus. Na, o jei kažkur reikia mokyklos ar darželio, jis turi būti ten ir suplanuotas.
Visuomeninę naudą teikia jo funkcija, o ne architektūra. Jei kažkur numatytas daugiabutis, tai ir turi būti statomas daugiabutis, nes toks yra miesto planuotojų paskaičiavimas ir įžvalga, o visuomeninės naudos teikia aplink įsikūrę verslai, privačios ugdymo įstaigos, parduotuvės. Nė viena funkcija – gyvenamoji ar visuomeninė – nėra blogai, svarbu, kad jos būtų subalansuotos. Tačiau gyvenimas viską puikiai sudėlioja pats. Pavyzdžiui, dažnai senamiestyje statomame daugiabutyje investuotojai nuperka iki 10 butų ir juose įkuria svečių namus, kuriuose priima miesto svečius“, – aiškino architektas.
L. Rekevičiaus manymu, architektūros skirstymas į gyvenamąją ir negyvenamąją funkcijas yra atgyvenęs ir neatspindi šiuolaikinės tendencijos: gyventi lofte industriniame pastate, dirbti senoviniame bute senamiestyje ir po darbo sportuoti apleistame kultūros pastate įsikūrusiame sporto klube. Visos paskirtys persimaišo, jas reguliuoti tampa, pašnekovo žodžiais, neįmanoma ir netikslinga.
Išgelbės kompleksiškas požiūris
Kauno technologijos universiteto (KTU) Architektūros ir statybos instituto Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovo Vaido Petrulio žodžiais, statybų istorinėse vietose problema išties ne iš lengvųjų ir yra būdinga, ko gero, visam pasauliui.
„Manau, kad šiuo metu nėra geresnio būdo tai išspręsti nei integruotas planavimas. Kitaip tariant, į miesto raidą ir naujus jo elementus reikėtų žvelgti kompleksiškai. Toks požiūris turėtų būti ne privataus kapitalo tikslas, o savivaldybių, gal net valstybės lygmens klausimas. Mūsų šalyje, deja, yra praleidžiama stadija, kai į projektavimo darbus yra įtraukiama su visuomenė – gal todėl, kad tokia diskusija yra ilgas ir sudėtingas, sykiu ir nepatogus procesas“, – sakė V. Petrulis.
Anot Architektūros istorijos ir paveldo tyrimų centro vadovo, jau išsprendėme XIX a. planavimo sunkumus, t. y. miestuose atsirado tam tikrų zonų, transporto maršrutų, taigi dabartinė problema, kaip į urbanistiką įtraukti demokratinius momentus.
„Diskutavimas – labai šiuolaikinis procesas, nes XXI a. yra svarbus bendruomenių vaidmuo, jų interesai, įtraukimas į planavimą. Kitaip sakant, ne architektas ar verslininkas yra dievas, pirmoje vietoje yra socialinis sutarimas. Ir į tai reikia dėti aktyvių pastangų. Mūsų uždavinys, prieš statant naujus pastatus, išsiaiškinti, kokia yra to kvartalo bendruomenės vizija: kas charakteringa kvartalui, kokią reikšmę jis turi miestui, ir jau tada į kvartalą gali ateiti verslas“, – teigė pašnekovas.
Istoriniuose kvartaluose – tik kokybiška architektūra
Pasak architektūros istoriko, yra dar vienas aiškus momentas – istorinėje aplinkoje negali atsirasti naujo darinio, kuris sumažintų tos vietos vertę.
„Miesto istoriniuose kvartaluose ne tik gali, bet ir privalo atsirasti gyvenamųjų namų, nes miestas turi būti gyvas. Tačiau jei ta architektūra yra tokios pat kokybės, kaip dabar yra statomi Perkūnkiemyje ar Šilainiuose, tai jau reikšminga klaida. Būtina nepamiršti, kad šiandienos statyba – ateities kartų paveldas“, – priminė V. Petrulis.
Todėl, siekiant naujųjų daugiabučių statytojų ir senųjų kvartalo gyventojų bendrystės, architektūrologo teigimu, reikėtų kartu ieškoti kvartalo unikalumo.
„Kiekviena vieta turi savo ar gamtinę, ar istorinę, ar kokią kitą funkciją, todėl idealu, kad tas unikalumas būtų sustiprintas, eksponuojamas ir pasitelkiamas. Tai sukuria miesto įdomumą. Miesto istorinė dalis privalo turėti daugiau prasmių ir scenarijų. Būtent įvairialypiškumas suteikia miestui šarmo. Taigi vienas iš diskusijos momentų ir turėtų būti atskleidimas, kur slypi kvartalo unikalumas, ką reikėtų daryti, kad atrastume tos vietos charakterį“, – sakė pašnekovas.