„Kalbant apie nedidelio būsto privalumus, viskas bet kokiu atveju susiveda į finansus. Toks būstas ne tik mažiau kainuoja, nereikalauja daug pinigų jį įrengiant, bet ir sutaupo išlaikymo kaštus. Būtent tokį variantą renkasi šiuolaikiški žmonės, keičiantys vartojimo įpročius“, – pranešime spaudai teigia architektas, pasidalindamas savo mintimis apie mažesnės kvadratūros būsto privalumus.
Neseniai kartu su bendraautoriumi Tomu Noreika projektavęs naująjį sostinės Kalnėnų rajone statomą „Cherry Garden“ būstų projektą, architektas A. Pliučas sutiko papasakoti, kodėl verta galvoti apie mažesnės kvadratūros būstą ir rinktis kotedžo tipo butą. „Vilniaus architektūros studijos“ vadovas teigia, kad architektai projektuodami būstus turi apgalvoti ne tik apie jų vidaus įrengimą, bet ir visos bendruomenės tolesnį gyvenimą. Jis tikina, kad šiandien architektas ne tik kūrėjas, bet ir psichologas, formuojantis bendruomenės bendravimą ir pramogas.
– Daugelis linkę manyti, kad mažo būsto įrengimas atneša didelius iššūkius. Kokia jūsų nuomonė?
– Tai yra iššūkis mums, bet ne būsto pirkėjui – klientas gauna jau mūsų iš anksto apgalvotus sprendimus. Įrenginėjant mažą būstą, reikia viską labai gerai apgalvoti, tinkamai išdėlioti erdves.
Projektuojant kvartalą, iššūkis buvo viską padaryti kuo racionaliau. Stebėjome kitus kotedžo tipo būstų projektus, analizavome, ką galima tobulinti. Daug kur gyventojai turi pailgus siaurus kotedžus, kuriuose yra mažiau langų ploto, o kiemas įrengtas abiejose pusėse. Mes pagalvojome, kad reikia sukoncentruoti viską į vieną pusę ir daryti juos plačius su dideliais, erdvę suteikiančiais, langais.. Tuomet ir kiemo erdvė tampa platesne, visi kambariai žiūri į apželdintą ir gražią teritoriją, o ne į parkavimo vietas ir asfaltą. Iš ekonominės pusės – nugarine būsto dalimi tu susiglaudi su kitu būstu, šilumos nuostoliai proporcingai mažėja. Racionalumas yra svarbus ne tik buto vidaus išplanavime, teisingai paskirstant erdves, bet ir urbanistiškai sudėliojant, kad tas gyvenimas būtų patogus ir išorėje. Pirkėjai, kurie renkasi tokio tipo būstą, mėgsta laiką leisti lauke, ilsėtis, poilsiauti terasoje ir bendrauti su kaimynais. Ji turi tokią pačia svarbą, kaip ir namo vidus.
Šiame projekte automobiliai buvo išskirti į visiškai atskirą zoną, kad nestovėtų po kiekvienu langu. Kol jūs skaitote knygą namuose, jūsų vaikai gali saugiai žaisti uždaroje teritorijoje, kur nevažinėja automobiliai. Automobiliai sustatyti į stoginę, kuri atskiria vidinius kiemus nuo gyvenamosios teritorijos. Beje, kiekviena iš keturių atskirų pramogų zonų, kurias įrengs projekto vystytojas, vėliau gali netgi turėti savo identitetą ar kažkokį skirtingą apželdinimo stilių. Vieni galbūt pristatys instaliacijų, kiti – šachmatų, batutų arba griliaus zoną. Tie kiemeliai gali būti ir toliau pačių gyventojų tobulinami, jie gali įgyti skirtingą charakterį. Svarbiausia tai, kad kiekvienas kiemelis yra skirtas tik aštuoniems kaimynams.
– Jūs apgalvojate ne tik tai, ar būsimiems gyventojams patiks būstas, bet ir tai, kaip jie sutars su kaimynais?
– Architektas turi spręsti ir socialines, bendruomenių problemas, kad jiems būtų gera gyventi tiek su aplinkiniais kaimynais, tiek viduje. Sukūrėme net keturias erdvias bendras zonas, kuriose kaimynai galės bendrauti, susirasti naujų draugų ir leisti su jais laisvalaikį, o jų vaikai saugiai kartu žaisti uždarame nuo automobilių kiemelyje. Kita vertus, gyvenvietėje bus tik 32 kotedžo tipo būstai, todėl ir kaimynų nebus daug, o tai dar labiau sustiprins bendruomenę. Mes turime tą aplinką paversti tokia, kad vėliau ji būtų mylima, prižiūrima ir puoselėjama.
– Kokie, jūsų nuomone, yra nedidelės kvadratūros būsto privalumai?
– Vienas iš privalumų yra kaina: kuo mažesnis būstas, tuo mažesnė kaina, kaštai jo įrengimui ir išlaikymui. Reikia mažiau medžiagų, mažiau santechnikos. Tikrai nesugalvosi įrengti trijų vonios kambarių 60 kv. metrų būste. Atitinkamai mažėja išlaidos, priežiūra, valymas.
Šiuo atveju brangesnis yra tik projektavimas. Kuo labiau iš anksto suplanuota ir apgalvota kiekviena erdvė, tuo daugiau laiko skiri šiam darbui. Yra tekę matyti didelių butų, po 100 kv. m., kur, atrodo, kad ten du kambariai vos telpa. Vietos nėra, dar kažkokia kolona maišo ir kampai neišnaudoti, žmonės nelaimingi, galvoja, kaip čia jį persidaryti. O galima suprojektuoti mažą butą taip, kad jis atrodytų žymiai erdvesnis, tik dokumentuose pamatysi, kad iš tikrųjų dydis yra 56-57 kv.m., o galvosi, kad jis yra kokių 80 kv. m.
– Į ką atsižvelgiate projektuodami nedidelės kvadratūros būstą?
– Reikia gerai apgalvoti kiekvieną kampą, kiekvieną erdvę. Kad nebūtų nereikalingų koridorių ar patalpų daiktams susidėti. Anksčiau turėti tą vadinamą „tamsiuką“ buvo labai populiaru, tačiau jo tikrai nereikia. Ir jei gyventojai dar to nesuvokia, architekto uždavinys yra tai pasakyti. Puikus pavyzdys – Vakarų Europa, kuri jau seniai atsisakė tokio pobūdžio patalpų.
Projektuojant nedidelį būstą reikia apgalvoti, kad tas pats kvadratinis metras vienu metu būtų erdvė prie valgomojo stalo kėdei pastatyti, kitu atveju – praėjimas pro šalį į virtuvę ar vonios kambarį. Koridorius automatiškai yra tik ten, kur laiptai ir jais į antrą aukštą užlipi toje vietoje, kur yra įėjimai į kambarius. Kuo mažiau erdvės atskyrimų – koridorių, uždarų patalpų, tuo funkcionaliau yra išdėstoma erdvė. Anksčiau reikėdavo virtuvę projektuoti atskirai, kurioje žmonės ir skalbinius virindavo ir kečupą virdavo, reikėjo saugoti, kad neprigaruotų visi namai. Dabar visus buities darbus atlieka maži įrenginiai, todėl nebėra jokių kvapų, puikiai veikia ventiliacija. Virtuvė tampa neatskiriamu svetainės elementu, kurioje praleidžiant daug laiko galima bendrauti su visais, esančiais svetainėje. Viskas turi būti kompaktiškai koncentruota, o pastato elementai turėtų būti ergonomiški.
– Kalbant apie „Cherry Garden“ projektą, kokį gyventoją/gyventojus jame įsivaizduojate?
– Tai šiuolaikinis, naujas rajonas, kuriame turėtų gyventi šiuolaikiški žmonės. Gali būti bet kuris gyventojas – tiek jauna šeima, tiek vyresnio amžiaus žmogus, kuris išleido vaikus į universitetą, ieško ramybės nuo didelių daugiabučių rajonų. Jis tikrai galės ilsėtis, kol jaunesni kaimynai bus darbuose. Jeigu mėgsta aktyvesnį gyvenimą – Kalnėnai visai šalia centro, o netoliese yra parkas. Visi susižavi tais populiariais rajonais, į kuriuos vėliau braunasi per kamščius, nors galima pagalvoti apie tokį, kuriame šalia būtų ir miestas, ir pasivaikščiojimo takai, ir puiki infrastruktūra, kurios nepaliečia eismo spūstys.
– Ką patartumėte žmonėms, ketinantiems įsigyti nuosavą būstą?
– Reiktų įvertinti finansus ir dabartinį gyvenimo etapą. Nereikia būsto vertinti kaip vienintelės vietos ir galvoti, ar čia bus patogu gyventi po dvidešimt metų. Į būstą reikia žiūrėti kaip į automobilį – tau jis turi atitikti šios dienos poreikius, naudojimą planuoti ateinantiems 3-5 metams, priklausomai nuo sėslumo. Bet tu visada turi galimybę pasikeisti, išsirinkti kitą, gal dar mažesnį, nes ir tas gali kažkada pasirodyti per didelis. Gal ateityje nebereikės tų trijų kambarių arba reikės ketvirto. Tada būstą galima išnuomoti, parduoti ir nusipirkti kitą – gal kitoje vietoje, gal kitame mieste. Būsto nereikia vertinti kaip gyvenimo tikslą, o kaip elementarų, šių dienų technologijas ir tendencijas atitinkantį daiktą, nes viskas sensta. Beje, visi žino, kad mažesni ir patogiai išplanuoti būstai yra patys likvidžiausi ir greičiausiai parduodami tiek pirminėje, tiek antrinėje rinkoje.