Dar ne taip seniai į namus paštu gavau anketą. Kaip sunkius laikus ištvėrė mano XX amžiaus ketvirtojo dešimtmečio „Bauhaus“ stiliaus namai? Kas jų architektas? Kas toks buvo pirmasis savininkas? Klausimyne buvo ir klausimas, kokie mano pirmieji su šiuo pastatu susiję prisiminimai, „The Guardian“ rašo Helena Smith.
Tokie klausimynai pasklido po visą Graikijos sostinę. Tiek jie patys, tiek susisteminti rezultatai – bandymas atlikti XIX amžiaus ir XX amžiaus pradžios statinių inventorizaciją, statinių, šiuo metu atsidūrusių kultūrinio paveldo krizės Graikijoje epicentre. Šiuo metu bazėje yra per 10 tūkst. 600 pastatų, ji pildosi kiekvieną mielą dieną.
Ekonominio nuosmūkio uragano akyje, jau pareikalavusioje trijų didžiulų finansinių injekcijų, padėjusių šaliai šiaip ne taip išlaikyti galvą virš vandens, išlaikyti būstą tapo prabanga, prieinama toli gražu ne kiekvienam. Bankams ėmus gailėti paskolų, o išaugusiems mokesčiams suvaldant didžiąją dalį gyventojų pajamų, nemažai pastatų apleisti ir palikti likimo valiai arba tiesiog nugriauti.
„Atsižvelgiant į dabartines klimato sąlygas, žmonėms tiesiog nepakanka pinigų juos išlaikyti. Yra nemenka rizika, jog dauguma jų bus sulyginti su žeme ne todėl, kad jų šeimininkai nori naujų statinių, o tiesiog todėl, kad jie neišgali mokėti nuosavybės mokesčių, priimtų vos prasidėjus krizei“, – paaiškina viena iš architektų ir archeologų asociacijos „Monumenta“ steigėjų Irini Gratsia.
„Monumenta“ duomenimis, nuo XX amžiaus šeštojo dešimtmečio sunaikinta per 80 proc. visų XIX ir XX amžiuje Atėnuose pastatytų namų.
Šiuo metu pavojuje atsidūrė ir likę paskutiniai Graikijos neoklasicistinės architektūros ir graikiškojo modernizmo egzemplioriai (pastarieji menkinančiai pravaržiuoti betoninėmis dėžutėmis). Dauguma jų, pastatytų laikotarpiu nuo 1830 iki 1940 metų, suformavo itin turtingą architektūrinę miesto mozaiką, kurioje iki tol domavo V amžiaus palikimas, o dabar paprasčiausiai ignoruojami.
„Graikija neapsiriboja vien Atėnais, tad ir Atėnų istorija nėra vien Partenonas“, – sako ilgametis Graikijos kultūros ministerijos darbuotojas Nikos Harkiolakis, šiuo metu vadovaujantis saugomų pastatų sąraše esančių namų savininkų interesams.
Deja, bet urbanistinės Atėnų erdvės naikinimas vykdomas jau ne pirmą kartą. Šiuolaikinės istorijos įvykiai Atėnus transformavo drastiškiausiai iš visų didžiųjų Europos metropolių.
„Bauhaus“ stiliaus daugiabučiai, tokie, kokiame gyvenu ir aš pats, pastatyti XX amžius ketvirtąjį dešimtmetį, kai modernizmas – tuo metu atspindėjęs socialinį pakilimą – išgyveno auksinius metus. Ranka rašytuose mano namo nuosavybės dokumentuose, užimančiuose vienuolika antspauduotų lapų, įvardijamas pirmasis jo savinininkas – 1934 metais tai buvo Panagiotis Merzotis, prekybininkas, kuriam priklausė dvi pirmame pastato aukšte veikusios parduotuvės. Kaip nurodoma ranka pieštame aukštų plane, pastatas pastatytas visai šalia osmanų ir romėnų griuvėsių Plakos rajone. Visų trijų butų plotas – po 142 kvadratinius metrus. Tarpukario metais tokio dydžio butai buvo įprastas dalykas. Poetų, tapytojų ir prekyba besivertusių vidurinės klasės graikų moderizmo architektūra mėgta dėl liftų ir centrinio šildymo teikiamo komforto.
Skubri urbanizacija, pagreitį įgavusi po brutalios vokiečių okupacijos Antrojo pasaulinio karo metais, kone per naktį sugriovė visas neoklasicizmo ir modernizmo apraiškas.
Laimei, straipsnio autorės namai nenukentėjo. Visgi (dėl pragaištingo artumo Partenonui, dėl kurio Adolfas Hitleris tiesiog ėjo iš proto) Trečiojo Reicho tironijos išvengti jam vis tiek nepavyko. 1941 metų balandžio 27 dienos rytą Vermachto tankai, motociklai ir automobiliai užtvindė Plakos aikštę, kur pastatas ir stovėjo, visą teritoriją paversdami savotišku sandėlių kompleksu. Vokietijos kariai be skrupulų perėmė pirmąjį pastato aukštą. Vėliau užviręs pilietinis karas atnešė dar daugiau žalos: jo pėdsakus po šiai dienai galima atsegti kulkų pažymėtuose fasaduose.
Ir tai dar ne baisiausia, kas laukė šio miesto. Pradedant XX amžiaus 6-uoju dešimtmečiu, remiantis vienu konkrečiu įstatymu (šiandieniniu vertinimu jis nusipelno būti pasmerktas kaip trumparegiškas ir itin prieštaringai vertinamas), Graikijos sostinės gyventojai buvo raginami savo šeimos namus perleisti valstybei mainais į butus jų vietoj išdygsiančiuose betoniniuose daugiabučiuose. XX amžiaus 7-ąjį ir 8-ąjį dešimtmečius migracija į miestus paskatino itin chaotišką miestų plėtrą. Atėnai skubiai transformavosi į megamiestą, kur šiuo metu gyvena daugiau nei pusė visų Graikijos gyventojų.
Atėnai, kur kadaise vienas po kito dygo neklasicistiniai rūmai (ši architektūros kryptis imta vystyti karaliaus Otono – iš Vokietijos kilusio monarcho, Graikijoje atsidūrusio šaliai išsikovojus nepriklausomybę nuo Osmanų imperijos), ėmė nykti.
„Jei pastatas nebuvo priskiriamas „meno kūrinio“ kategorijai, jis buvo pasmerkiamas nugriauti. Iki 1975 metų per savaitę su žeme būdavo sulyginamas bent vienas statinys. Išlikusieji yra patys paskutiniai egzemplioriai, tai tikri architektūros brangakmeniai, kuriuos tiesiog privalu išsaugoti“, – tvirtina N. Harkiolakis.
Vienas iš tokių, vis dar stovinčių miesto centre, yra penkių aukštų neoklasicistinis statinys Cakalofo gatvėje, čia buvo penkių Spyroso Mercourio šeimos kartų namai. 92 metų graikas kilęs iš vienos iš garsiausių Atėnų šeimų: jo senelis amžių sandūroje buvo miesto meras, sesuo Melina – aktorė ir kultūros ministrė. Deja, didinga šeimos praeitis mažai pasitarnavo kovoje dėl būtinybės renovuoti pastato fasadą. Užduotį dar apsunkino faktas, kad šis pastatas, kaip ir dauguma Atėnuose, per tą laiką padalintas į atskirus butus, turinčius savus šeimininkus.
„Blaškytis biurokratijos labirintuose buvo tikras košmaras“, – teigia S. Mercouris, XX amžiaus 9-ąjį dešimtmetį dirbęs tuo metu kultūros ministerijai vadovavusiai seseriai. Būtent ji išgelbėjo 182 ant pražūties slenksčio atsidūrusius statinius. „Nuo pat pradžių mes viską darėme iš meilės“, – tvirtina S. Mercouris.
Nikoaui Continisui priklauso XIX amžiaus 8-ąjį dešimtmetį statytas neklasicistinis namas grafičiais apipaišytame Graikijos sostinės „Exarcheia“ rajone.
„Ko nors čia imtis kainuotų siaubingai brangiai, užimtų beprotiškai daug laiko, o ir galo nebūtų matyti. Reikiamų leidimų imtis darbų tektų laukti metų metus, o ir juos gavus dar neaišku, ar tai, ką nuspręsite daryti, pasirodys priimtina valdininkams“, – rankomis skėsčioja kadaise įspūdingo grožio pastato savininkas.
Maždaug trečdalis visų „Monumenta“ duomenų bazėje esančių pastatų – įtraukti į valstybės registrą. Ir ne visi pastatyti neoklasicistiniu stiliumi, kurį taip mėgo miesto planuotojai, paties karaliaus Otono atvežti transformuoti Atėnų, tuomet buvusio maliarijos nustekentu ne daugiau 5 tūkst. gyventojų turinčiu miesteliu. Daugumą statinių būtų galima priskirti eklektinei architektūrai, įkvėptai art nouveau ir art deco – tendencijų, formavusių daugumos Jungtinių Valstijų XX amžiaus 3-oji ir 4-ojo dešimtmečių miestų architektūrą.
Gyvenamieji daugiaaukščiai, įkvėpti „Bauhaus“ judėjimo, tačiau su graikišku prieskoniu (išdužusiais langais ir ištrupėjusiais balkonais), buržuazijai ėmus be skrupulų neoklasicistinį dizainą keisti į moderno siūlomus patogumus, ėmė nykti. Supaprastintas dizainas, įmantrios puošybos geležinės konstrukcijos ir erdvūs marmuro koridoriai – jie įvardijami kaip tikrų tikriausi šedevrai.
Modernizmo judėjimo pradininku neretai vadinamas garsus Šveicarijos architektas Le Corbusier buvo vienas iš pagrindinių Graikijos architektų įkvėpimo šaltinių.
„Visi šie pastatai – palikimas architektų, studijavusių Paryžiuje, Berlyne, dirbusių pas tokius legendinius kūrėjus kaip Le Corbusier. Jie neįkainuojama Graikijos architektūrinio paveldo dalis, neatsiejamas turtingos Atėnų istorijos elementas“, – pažymi I. Gratsia.
N. Harkiolakis sutinka su tokiu vertinimu ir priduria, jog jau pernelyg ilgai graikus smukdo praeities našta: „Galbūt Akropolis ir priklauso visiems, visam pasauliui, galbūt tai tikriausias Europos civilizacijos simbolis, galbūt jį išsaugoti tikrai labai svarbu, o pastangos tai padaryti nepriekaištingos, tačiau neteisinga, jog visas valstybės finansavimas atitenka jam vienam“.
Tiek I. Gratsia, tiek N. Harkiolakis nerimauja, kad laiko išgelbėti mažiau žinomą, tačiau ne ką menkesnės vertės Graikijos paveldą, lieka vis mažiau. Jei skubiai nebus imtasi veiksmų valstybinio ar Europos Sąjungos finansavimo formatu, savininkams paprasčiausiai pristigs lėšų būtinajai renovacijai. „Jei norite išgelbėti tuos pastatus, privalome mažinti jiems tenkančią mokesčių naštą“, – sako I. Gratsia.
Vien istorinėje Graikijos sostinės širdyje apleista per 1500 kadaise įstabaus grožio statinių. Jiems finansinės iniciatyvos tiesiog būtinos – renovacijos kainos tiesiog milžiniškos.
„Tiesą sakant, išsaugojimas kainuoja žymiai brangiau nei naujos statybos nuo pamatų. Italijoje į valstybės paveldo sąrašą įtraukti pastatai tvarkomi iš dalies valstybės lėšomis. Didžiojoje Britanijoje veikia tokios organizacijos kaip „Nacional Trust“. Graikijoje ne tik neturime nieko panašaus, bet ir biurokratijos džiunglės tokios neįžengiamos, jog leidimo iš viso imtis bent kažkokių veiksmų reikia laukti mažiausiai ketverius metus“, – dėsto N. Harkiolakis.
Nuo pat pradžios 2009 metais Graikijos valstybės skolos drama – niekaip neišmokstama pamoka. Nors šalies bėdos niekur nesitraukia, nemažai šioje situacijoje matančiųjų ir atgimimo galimybių.
Pastaraisiais metais (skurdui ir nedarbui gerinant vieną rekordą po kito) vietos valdžios pagaliau pradėjo imtis bent kažkokių veiksmų – imamasi privačių iniciatyvų tokių pastatų gelbėjimui. Nerimą vis garsiai reikšti pradėjo ir patys vietos gyventojai.
„Monumenta“ siekia didinti Graikijos sostinės moderniojo architektūrinio paveldo žinomumą ir apsaugą užsiimdama „tiek tokių namų savininkų, tiek valdininkų švietimu“. Šį tikslą pasiekti viliamasi įtraukiant gyventojus ir turistus, o tai padaryti padeda dirbtuvės ir ekskursijos. Kitos organizacijos rūpinasi pastatų paskirties keitimo schemomis. Maža to, pastebima, jog vis mieliau į nekilnojamąjį turtą Graikijos sostinėje investuoja užsieniečiai, tokiu būdu užsitikrindami vadinamąjį „Golden Visa“ leidimą gyventi.
„Vis dažniau girdžiu, kad amerikiečiai, rusai ir arabai nori čia investuoti. Panašu, kad graikai neturi kito pasirinkimo – tik parduoti. Tiek pardavimas, tiek griovimas pražudys visus prisiminimus“, – liūdnai konstatuoja N. Harkiolakis.