Pranešime spaudai rašoma, kad iki kovo vidurio tarp pasaulinio lygio architektūros ir meno darbų skirtų kaimų mieste ir urbanistinės įvairovės temai, galima apžiūrėti ir unikaliam Vilniaus rajonui, medinėms Šnipiškėms, skirtą ekspoziciją.
Bienalė ragina atsigręžti į miestų hibridiškumą ir kontrastų, konfliktų sugyvenimą. Monotoniški, be išskirtinumo ir be istorijos miestai Kinijoje tapo savotiška problema, kuri ragina permąstyti tolesnę urbanizacijos kryptį. Kinai dairosi į vakarus, perima tvaraus, žalio miesto idėjas, tačiau ne aklai imituoja, o pritaiko jas savo kontekstui.
Trys pagrindiniai bienalės kuratoriai, šiuo metu įtakingiausio Kinijos urbanistikos ir architektūros biuro „Urbanus“ įkūrėjai Liu Xiaoudu ir Meng Yan, drauge su pasaulinio lygio šiuolaikinių meno galerijų kuratoriumi Hou Hanru klausia: kas yra kaimas šiuolaikiniame mieste, pasaulyje? Ar jie vertingi tik kaip praeities archyvai, ar vis dėl to juose dar esama gyvybės? Ką miestui gali pasiūlyti jo centre esatys istoriniai rajonai?
Pagrindinis paviljonas taip ir vadinasi – kaimai mieste. Jame savo darbus pristato žymūs architektų biurai iš viso pasaulio. Kviestiniai Kinijos ir pasaulio architektai specialiai šiai bienalei suprojektavo pastatus ir paviljonus, gatvės menininkai tuščias sienas pavertė meno darbais.
Tarp 200 meno ir urbanistikos darbų aktualizuojančių urbanizuotą kaimą ir jo problemas buvo ir medinėms Šnipiškėms skirta erdvė. Ją sudarė foto archyvas, meniniai koliažai naudojant Šnipiškėse surastas sunaikintų namų ir išmestų objektų dalis, kuriems sukurti buvo pakviestas dizaineris Vytautas Stakutis, ir interaktyvus objektas – medinis namukas kviečiantis lankytojus jį „užlopyti“ naudojant rajono medžiagas ir elementus.
Kuratorių teigimu, tai vienintelė pasaulyje bienalė savo prioritetine sritimi laikanti urbanistiką. Pagrindine renginio vieta pasirinktas Šenženo rajonas Nantou (kin. Nan Tou – devynios gatvės), kuris atrodo kaip mažas tankiai apgyvendintas kaimelis, iš visų pusių supamas aukštų naujos statybos daugiabučių. Prieš 1700 metų čia buvo miestas, kuris administravo nemažą teritoriją, į kurią patenka ir dabartinis Honkongas.
Kultūrinis atgimimas
Šenženas – vienas geriausių pavyzdžių, iliustruojančių kaip augant ekonomikai ir demografijai, per 25 metus gali iš nieko atsirasti 11 mln. gyventojų megapolis. Stebina ne tik rytų Azijos urbanizacijos mąstai, bet ir tempai. Jei Europoje ar Šiaurės Amerikoje miestai išaugdavo iki milijono per kelis dešimtmečius, Šenžene tai nutinka vos per vienerius metus. Per neregėtą urbanizacijos bumą Šenženas ištrynė tos vietos veidą, o su nauja gyventojų banga nebeliko ir atminties, kuri galėtų pasitarnauti kuriant miesto identitetą.
Kaip ir istorinis Nantou miestas, medinis Šnipiškių rajonas tapo anachronizmu augančio miesto kontekste. Šio rajono unikalumą sudaro urbanistinis kontrastas ir į skirtingus laikmečius nurodančių medžiagų – medienos, betono, stiklo sąskambiai.
Nuo 2012 miesto žaidimų ir tyrimų laboratorija „Laimikis.lt“ ėmė dokumentuoti šiuos Šnipiškių pokyčius.
„Siekėme kultūriškai atgaivinti šį rajoną, suburdami jo gyventojus tęstinėms kūrybinėms veikloms ir prikeldami šio rajono tapatybei esmines istorijas. Šio rajono audinys sudarytas iš skirtingų laikmečių sluoksnių, jis tarsi nuolat lopomas. Rajono daugiasluoksniškumas tapo pagrindiniu mūsų ekspozicijos motyvu“, – sako miestų antropologė Jekaterina Lavrinec.
Per sąlyginai trumpą laiką išanalizavę rajoną, „Urbanus“ parengė pritaikymo bienalei planą. Šiaurinėje Nantou dalyje esanti tekstilės gamyklos teritorija paversta pagrindiniu bienalės paviljonu, iš rajone esančios aktyvios aikštės pašalinti nevertingi laikini statiniai. Jų vietoje jau stovi bienalės informacijos centras ir meninis knygynas.