Stabdis – ne tik finansai
Urbanistų biuro MMAP vadovas urbanistas M. Marozas pasakojo Kauno technologijos universitete kartu su kolega Johanu de Wachteriu dėstantis „Mikrorajonų transformacijos strategijų“ paskaitas. Kasmet kartu su architektūros studentais analizuojamas vienas Kauno mikrorajonas. „Su studentais galvojame, kokie mąstymo lūžiai, planavimo metodai ir strategijos leistų renovaciją paversti kažkuo daugiau nei tik fasadų šiltinimo programa“, – reziumavo urbanistas.
Lietuvoje dauguma daugiabučių – daugiau nei 35 tūkst. – statyti nuo 1960 iki 1991 metų. Dauguma jų masinės statybos. Skaičiuojama, kad apie 60 proc. lietuvių gyvena daugiabučiuose, 5 proc. dvibučiuose, 35 proc. vienbučiuose namuose.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę, renovuota maždaug 2000 sovietmečio masinės statybos daugiabučių. Taigi, jei renovacija vyks tokiu tempu kaip iki šiol, visi namai bus atnaujinti 2080 metais. „Deja, tenka konstatuoti, kad šalies mikrorajonų transformacija vyksta per lėtai, tam skiriama per mažai dėmesio. Sovietmečiu statytų daugiabučių planuotas eksploatacijos laikas baigėsi, todėl tikėtina, kad jie greitai nebeatitiks ir techninių standartų. Klausimas ne tas, ar uždėsime 15 cm polistireninio putplasčio, bet kaip iš esmės pritaikysime mikrorajonus, kad jie taptų patrauklia alternatyva jaunoms šeimoms, – kalbėjo pašnekovas. – Būtina siekti esminių pokyčių, kurti naujas tipologijas, ieškoti būdų, kaip pritraukti gyventojų, sukurti vietos naujai programai, renovuoti ne tik pastatą, bet ir jo vidų, perplanuoti kai kuriuos butus ir iš esmės tvarkyti aplinką. Netgi su gana nedideliu biudžetu galima sukurti kokybę, kuri visiškai pilką ir niekuo neišsiskiriantį daugiabutį paverstų charakteringu elementu miesto urbanistinėje struktūroje.“
Stinga bendradarbiavimo
Socialiniu požiūriu mikrorajonuose trūksta jaunų šeimų, pastebima tendencija, kad jos mieliau kraustosi į užmiestį arba į naujos statybos daugiabučius, bet ne į sovietinio laikotarpio daugiabučių rajonus.
Analizuojant būsto rinkos pasiūlą didmiesčiuose, tipologinio skirtumo tarp sovietmečiu statytų ir šiuo metu kylančių daugiabučių nėra, o nauji daugiabučiai viešųjų ir žaliųjų erdvių siūlo net kelis kartus mažiau. „Galbūt sėkminga renovacija galėtų būti geriau nei dabartinė pasiūla“, – svarstė M. Marozas.
Naujos statybos beveik nevyksta mikrorajonuose: statytojus gąsdina didelis skaičius daugiabučių savininkų, aktyvios bendruomenės, automobilių stovėjimo vietų trūkumas. „Manau, kad naujų funkcijų ir programos atsiradimas mikrorajonuose arba menkai nenaudojamų, apleistų erdvių užstatymas gali leisti renovuoti ir daugiau nei tik vieno namo aplinką. To neįmanoma padaryti be gyvybingo finansinio modelio ir trišalės partnerystės tarp valstybės, vystytojo ir vietos bendruomenės. Šiandien vystymo procesuose dalyvauja daugiausia dvi šalys – vystytojas su savo pinigais ir iniciatyva bei savivaldybė (valstybė), kuri dažniausiai lieka tik pasyvus leidimus išduodantis stebėtojas, o pirkėjas šiuo atveju lieka tik kaip būsto vartotojas.
Į renovacijos procesą taip pat įsitraukia tik dvi šalys, gyventojai patys susiorganizuoja, užpildo dokumentus, gauna paramą, organizuoja viešuosius pirkimus, renovuoja būstą, o savivaldybė (valstybė) išdavusi visus leidimus pasibaigus namo renovacijai mano, kad problemą išsprendė ir juda tolyn prie kito projekto.
Triadoje tarp valstybės, vystytojų ir vietos gyventojų dažniausiai dalyvauja irgi du iš trijų potencialių partnerių, todėl sėkmingų vystytojų, savivaldybės (valstybės) ir gyventojų bendradarbiavimo pavyzdžių nėra daug. Vietos gyventojas suvokiamas kaip skundų rašytojas, o vystytojas, statybininkas, pardavėjas yra tie, kurie prisiima visą riziką ir atsakomybę už projekto įgyvendinimą. „Esu šventai įsitikinęs, kad egzistuoja modelis, iš kurio visos šalys gali turėti naudos ir būtent tai gali išjudinti visą mikrorajonų transformacijos rinką, kurti naujų partnerysčių ir prisidėti prie tvaraus mūsų miestų vystymosi. Manome, kad tai įmanoma, jei yra parengtas aiškus ir visiems suprantamas planas (projektas), kuris sprendžia ne vieno daugiabučio, o pastatų grupės ar kvartalo problemas, leidžia vystytojams užsidirbti, gyventojams pagerinti savo gyvenamąją aplinką, vietos savivaldai – pritraukti naujų GPM mokėtojų, kuris skatintų ne tik fizinį, bet ir socioekonominį šių teritorijų atsinaujinimą“, – komentavo urbanistas.
Pašnekovo žodžiais, jei rimtai svarstytume apie esminės renovacijos poreikį – sovietiniuose mikrorajonuose reikėtų susitarti dėl mažesnės kiekybės siekiant didesnės kokybės.
Galėtų būti įrengiama mažiau, tačiau kokybiškesnių viešųjų erdvių. Galbūt automobiliai būtų statomi ne prie durų, bet stovėjimo vietų pakaktų visiems. Galbūt vaikų žaidimų aikštelių mažiau, bet jos kokybiškesnės ir geriau prižiūrimos. Galiausiai būtų įrengta daugiau trūkstamos socialinės infrastruktūros ar vietų, kur bendruomenė galėtų susitikti, kitų reikalingų funkcijų.
Urbanisto matoma galimybė – valstybės garantijomis paremti vystymo procesai, kurie leistų vystytojams iš esmės sumažinti riziką, o gyventojams labiau pasitikėti verslu arba turėti saugiklių mechanizmą, kad kiekviena iš šalių žinotų, ko jie galų gale gali tikėtis. Vystytojai turi teisę užsidirbti, o gyventojai turi teisę, kad prieš jų namą nestovėtų 9 aukštų šešėlį metantis pastatas. Būtinas balansas tarp to, ką reikia keisti tam, kad tokia mikrorajonų transformacija apskritai įvyktų.
Įkvepia sostinės Naujamiesčio pavyzdys
Studentai, anot M. Marozo, pasiūlo įvairiausių mikrorajonų regeneracijos idėjų, pavyzdžiui, neprižiūrimas viešąsias erdves užsodinti medžiais ir paversti parkais, sykiu daugiau dėmesio skirti vidiniams kiemams. Viešąsias erdves reikės prižiūrėti mažiau, bet jos būtų kokybiškesnės.
Šiuo metu pradedami įgyvendinti bandomieji kvartalinės renovacijos projektai. Pašnekovo teigimu, kvartalinės renovacijos pradžia per švelni. Sutvarkius šaligatvį, šviestuvus esminės problemos nesprendžiamos. „Žinoma, daug geriau, kai renovacijos projektas parengiamas ne vienam, o keliolikai daugiabučių. Bet pagrindinis klausimas, kaip mikrorajonams konkuruoti su užmiesčiu, kaip prisitraukti naujų gyventojų, lieka neatsakytas“, – pažymėjo urbanistas.
Urbanistikoje yra trys dimensijos, kiekvienai kurių reikia sukurti po strategiją: socialinę, ekonominę ir erdvinę. Fizinę aplinką galima sutvarkyti, bet jei nebus pasirūpinta, kad mikrorajonuose atsirastų bent kažkiek galimybių verslui, kol neatsiras socialinio programavimo elementų, sunku tikėtis, kad kažkas keisis iš esmės. Padėties, kurioje esame dabar, pati erdvė savaime nesprendžia. Sprendžia žmonės, kurie gyvena mikrorajonuose, ir ekonominė situacija.
„Norėčiau matyti, kad mikrorajonai ateityje taptų patrauklesne vieta gyventi nei nauji daugiabučių kvartalai. Vietos, kur yra daugiau oro su mažiau automobilių stovėjimo aikštelių, bet puikiu viešuoju transportu, kad žmonės iš užmiesčio keltųsi į mikrorajonus, nes ten rastų būstą, atitinkantį jų lūkesčius. Norisi sostinės Naujamiesčio scenarijaus, kai senos gamyklos, seni pastatai prikeliami naujam gyvenimui su naujų gyventojų iniciatyvomis“, – apibendrino pašnekovas.