Įkvėpimas – dar vaikystėje
Daugiau nei 12 metų architekto darbo patirtį turintis K. Poulopoulos baigė Atėnų technikos universiteto ir Tokijo universiteto architektūros studijas, neužilgo specialistas prisijungė prie stambių projektų Šiaurės Europoje ir Vokietijoje. Būtent jis vadovavo projektuojant „Siemens“ buveinę Miunchene, naują „Nordea“ banko buveinę ir naują „Novo Nordisk“ būstinę Kopenhagoje. Architekto darbų archyve – daug kitų Europoje atpažįstamų pastatų.
2015 metais K. Poulopoulos žengė į savo verslą ir Danijoje įkūrė architektūros studiją „SquareOne“. Šiuo metu be Vilniuje statomo „Business Stadium North“ verslo centro – graiko vadovaujama kompanija projektuoja įspūdingą bokštų kompleksą Seule.
„Dar vaiką mane žavėjo koncepciniai automobiliai, kuriuos matydavau automobilių žurnaluose. Sekiau eskizo virsmą realiu modeliu, skaičiau atsiliepimus apie tai, kaip jis važiuoja, kaip atrodo ir akimirksniu sulygindavau baigtą produktą su vizijos eskizais. Mane nepaprastai žavėjo tai, kad kai kurie žmonės sukuria eskizą, pagal kurį vėliau pagaminamas automobilis. Manau, šį susižavėjimą perkėliau į pastatus ir architektūrą“, – interviu metu sako K.Poulopoulos.
Apie architekto darbą tarptautinėje rinkoje, tendencijas, kurios keičia architektūrą ir Vilniaus kaip miesto santykį su Europos architektūra – kalbame interviu su architektūros studijos „SquareOne“ įkūrėju.
– Atrodo, kad savo darbų archyve turite visą eilę įspūdingo masto projektų, tačiau, kurie iš jų buvo įsimintiniausi?
– Kažkuria prasme kiekvienas projektas įkvepia. Reikia suvokti problemą, kuri niekada nebūna vienoda, ir rasti būdą išreikšti idėjas, kurios niekada nebūna galutinės, kol yra įgyvendinamos.
Man įsiminė naujo futbolo klubo „Panathinaikos“ stadiono projektavimas, tačiau įdomiausių darbų sukūriau dirbdamas pas architektą Henningą Larseną, pavyzdžiui, „Siemens“ tarptautinę buveinę Miunchene. Niekada nepamiršiu keturių rūsių gylio pamatų duobės, savo dydžiu prilygusios ištisam kvartalui Miuncheno centre. Tada pirmą kartą supratau, kad architektūra gali reikšti daugybę dalykų, vienas kurių – kelti stiprias emocijas.
– Ar įmanoma pasakyti, kokį svarbiausią dalyką ar pamoką išmokote apie architektūrą per savo darbo metus?
– Manau, svarbiausia, ko išmokau apie architektūrą, yra tai, kad vien funkcionalumo nepakanka. Nepakanka padaryti pakankamai gerai. Būtina stengtis sukelti emocinę vartotojų ir žiūrovų reakciją. Ir kuo ši emocija yra gilesnė ir ilgiau trunka, tuo geresnė architektūra. Juk visai neatsitiktinai architekto pirmtakas yra piramidžių, o ne lūšnų statytojas. Tai reiškia, kad dizainu turi būti pasiektas tam tikras transcendencijos lygis, kitaip darbas yra banalus. Svarbiausia, ko asmeniškai išmokau būdamas architektu, tai kantrybės! Dizainui sukurti, suplanuoti ir įgyvendinti reikia daug laiko.
– Turbūt gerai jaučiate tarptautinės architektūros „pulsą“, nes dirbate visame pasaulyje. Kaip, jūsų nuomone, keičiasi tarptautinės architektūros tendencijos?
– Architektūra gana lėtai reaguoja į pokyčius. Architektūros srityje dažniausiai juos sukelia statybinės technologijos ir medžiagos. Tada architektai kažkokiu būdu „susivokia“. Žinoma, yra ir išimčių – architektų „toliaregių“, mėginančių nuspėti ateitį ir reikalaujančių technologų sukurti tinkamas technologijas. Kad ir kokį projektą įgyvendintume, visada savęs klausiame: ar turime būti naujovių priešakyje ir jei taip, iki kokio lygio, ar vis dėlto turėtume vadovautis nustatytomis taisyklėmis ir bandyti rasti tinkamą sprendimą. Nepaprastai svarbu suprasti, koks didžiulis yra kiekvienas atskiras atvejis.
Tendencijos pastatų efektyvumo prasme: tvarus dizainas, mažesnis suvartojamos energijos kiekis, energijos gamyba, perdirbamumas ir modulinė statyba. Kainos optimizavimo prasme: lankstumas, pelningumas ir tinkamumas ateityje.
– Jūs savo svetainėje skelbiate, kad esate „taiklūs šauliai“. Kaip suprasti šį išsireiškimą?
– Man patinka garsaus menininko Picasso posakis: „Je ne cherche pas, Je trouve“ („Aš neieškau, aš randu“). Deja, labai daug kartų teko matyti, kaip užsitęsęs analitinis procesas virsta „analitinio paralyžiaus“ situacija, kurios nuoširdžiai nepakenčiu. Todėl mes bandome išgryninti savo veiklą „medžiodami“ geras idėjas. Kaip jauna bendrovė negalime sau leisti ilgai trunkančio proceso, kaip, beje, ir mūsų klientai. Mums reikia greitų ir taiklių rezultatų.
– Grįžkime į Vilnių, kuris tampa, galima sakyti, nauju atradimu jums. Koks buvo jūsų pirmasis susitikimas su Vilniumi?
– Pirmą kartą lankiausi Vilniuje dalyvaudamas bendrovės „Hanner“ rengiamame „Business Stadium North“ pastato projektavimo konkurse. Ne iš karto turėjau progą pamatyti Vilnių iš arčiau, nes visada atvykdavau trumpam darbo reikalais. Tačiau kuo dažniau lankausi, tuo labiau Vilnius atsiskleidžia kaip judrus ir draugiškas miestas. Vyksta plėtra, bet esama ir erdvės, žalumos bei daugybė kokybiškų miesto erdvių. Tai labai džiugina.
– Esate minėjęs, kad Vilnius yra klasikinis Europos miestas. Kaip galėtumėte apibūdinti šią sąvoką? Kokie yra tokio miesto privalumai, jei tokių yra?
– Klasikinį Europos miestą sudaro istorinis branduolys, leidžiantis pajusti laiko sluoksnius, ir jį supantis šiuolaikinis, apie 100-150 metų senumo miestas. Kai kalbame apie istorinį branduolį, architektūra yra labai svarbi, nes tai yra miesto tvirtovė, jos tapatumas. Urbanistiniu požiūriu, klasikinis branduolys yra pėsčiųjų zona su ribotu eismu ir galimybių būti tarp žmonių gausa.
Vilnius atitinka visus kriterijus: tai yra vieta, kurioje miestelėnai ir svečiai gali pajusti miestą pozityviai, o ne tik kaip „fabriką“. Kalbant apie šiuolaikinį miestą, juosiantį istorinę jo dalį, iššūkiai mažai skiriasi nuo daugelio Europos miestų – planuotojai turi spręsti triukšmo, taršos problemas, bet visų pirma aiškiai apibrėžti tapatumą, kuriamą dizainu.
– Jūsų komanda yra naujo Vilniaus verslo kvartalo dalis. Kaip, jūsų manymu, jis galėtų pakeisti vaizdą?
– Buvusi Žalgirio stadiono teritorija yra gerai matomoje miesto dalyje, prieš pat senamiestį, netoli nuo visų šiaurinės Neries pakrantės verslo zonų. Nėra abejonių, kad nuolatinė didelė aukščiausios klasės darbo erdvės pasiūla gali būti tik naudinga Vilniui šiuo vystymosi etapu.
Plėtotojai bendradarbiauja su miesto architektais, pasiūlė į ateitį orientuotą planą, kuris pasitarnaus daugeliui bendrovių, turinčių interesų ir norinčių įsikurti Baltijos regiono šalyje. Maža to, miesto kokybė nuo to nenukentės, kaip tik atvirkščiai. XXI amžiaus pirmaujantį verslą galima pritraukti tik daugiamačiu pasiūlymu, akcentuojančiu ne tik darbo vietą, bet jungiančiu poilsį, svetingumą ir miesto erdvę, viešas erdves šalia biuro.
– Ar buvo kokių idėjų, kurios iškart atėjo į galvą, kai tik gavote pasiūlymą projektuoti verslo centrą „Business Stadium North“ Vilniuje?
– Susitelkėme į vieną žingsnį, kuriuo iš esmės išspręstume projekto sumanymą ir tuo pat metu suteiktume jam „prieskonio“. Tas žingsnis buvo suskaidyti esamą tūrį į du, tada šiek tiek pasukti viršutinę dalį tiek, kad sukurtume matomą dviejų sąveikaujančių objektų, sudarančių vientisą pastatą, efektą. Kažkuria prasme išreiškėme pradinę idėją – atsiranda urbanistinis langas, kuris iš esmės yra viso pastato įėjimo atriumas.
– Pabaigai – prisiminkime kritikus. Yra sakančiųjų, kad stiklo fasadai ir šiuolaikiniai verslo pastatai „nepuošia“ Europos miestų. Ką apie tai manote?
– Sutinku, kad viskam yra sava kalba. Tas pats principas galioja ir architektūrai. Negalėtume sukurti tokio fasado istoriniame branduolyje, nes turėtume paisyti istorinio miesto ritmo, medžiagų ir mastelio. Istoriniame senamiestyje tokios apimties pastatas ar kompleksas būtų neįmanomas. Čia, istorinės miesto dalies pakraštyje, sukūrėme fasadą, atitinkantį konkretų technologinį ekonominį kontekstą, kuris dera su kitais kaimynystėje esančiais pastatais Šeimyniškių gatvėje ir Konstitucijos prospekte.