Mano, kad senus pastatus reikia griauti
Dauguma Lietuvos didmiesčių gyventojų yra įsikūrę dar sovietmečiu statytuose daugiabučiuose. Apie jų būklę kalbama jau kurį laiką, o aktyvesnes diskusijas paskatina nelaimingi atsitikimai – skilusios daugiaaukščių sienos ar nulūžę balkonai. Ne išimtis ir paskutinysis įvykis, kai Vilniuje, Lazdynų mikrorajone, iš 15 aukšto nukrito nulūžęs balkonas. Tąkart Vilniaus miesto savivaldybės Būsto administravimo skyriaus vedėja Eglė Šlajūtė teigė, kad griūtis galėjo įvykti dėl to, jog atitvara yra gelžbetoninės konstrukcijos, t. y. apie 2 tonas sveria ir yra užkabinta ant dviejų mazgų. Be to, pasak jos, savininkai yra įstiklinę balkonus ne pagal projektą, o tai sukėlė šiltnamio efektą, vyksta erozija ir neatlaikė, nukrito atitvara.
Šis įvykis dar kartą paskatino visuomenės diskusijas, kokios būklės yra senieji, dar sovietmečiu statyti daugiabučiai, kokia turi būti jų priežiūra ir kas turi tai daryti. Pavyzdžiui, „Žinių radijo“ laidai „Atviras pokalbis“ Kauno architektas Audrys Karalius sakė, kad senus ir pavojingus daugiabučius reikia griauti ir tai yra valstybinė problema.
„Kai iškrenta priekinis dantis, visi pastebi ir pradeda kalbėti apie tą dantį. Prisiminkime, kaip atsirado šie daugiabučiai – tai buvo greitos, masinės statybos produktas. Reikėjo skubiai aprūpinti augančius miestus, darbo jėgą – gyvenamuoju būstu. Taip buvo ne tik Sovietų sąjungoje, bet ir kitose socializmo ideologijos paveiktose šalyse, netgi tokiose kaip Švedija“, – teigė architektas.
Šių pastatų resursai, anot jo, jau pasibaigę – daugiabučiai senesni nei 50 metų. „Reiktų galvoti apie rimtą ir sisteminę priežiūrą, o ne viską permesti ant bendrijų savininkų“, – negailėjo kritikos A. Karalius.
Senų pastatų dokumentuose jų gyvavimo trukmė nenurodyta
Tačiau „Delfi Būstas“ kalbintas Vilniaus Gedimino technikos universiteto Statybos fakulteto Gelžbetonių konstrukcijų ir geotechnikos katedros vedėjas, profesorius Juozas Valivonis sako, kad nors sovietiniai daugiabučiai išties projektuoti ir statyti seniai, tai nereiškia, kad šiandien jie jau nebetinkami eksploatuoti. Pasak jo, viskas priklauso nuo, kaip gyventojai prižiūri daugiaaukštį, kuriame gyvena.
„Niekur nebuvo užfiksuota, jokioje normatyvinėje dokumentacijoje nebuvo parašyta, koks yra šių daugiaaukščių pastatų optimalus amžius. Iš principo yra taip: buvo manoma, kad pastatas neturi būti apleistas, jis turi būti prižiūrimas. Tuo metu buvo sukurtos rekomendacijos, kas kiek laiko pastatas turi būti vizualiai apžiūrimas, tiriamas, remontuojamas (jeigu yra poreikis) ir taip jo gyvavimo ciklas tęsiasi. Todėl nėra taip, kad suprojektuotas ir pastatytas pastatas po 50 metų turi būti griaunamas. Jis toliau eksploatuojamas, jeigu reikia – paremontuojamas. Ir taip jis gali stovėti ir šimtą metų. Todėl, tai, ką kai kurie specialistai kalba, nėra tiesa“, – pažymi ekspertas.
Anot mokslininko, šiuo metu statomi pastatai yra projektuojami pagal Europines normas, kuriose numatoma, kad geriausia būklė išliks apie 50 metų. Tačiau prof. J. Valivonis pažymi, kad tai jokiu būdu nereiškia, jog dabar statomus pastatus po penkių dešimčių metų reikės griauti.
„Tiesiog per šį laikotarpį pastatas neturėtų turėti labai didelių pažeidimų ir reikalauti investicijų dideliam remontui. Ir jeigu žiūrėtume visus patikimumo koeficientus, formules ir pan., kas yra skaičiuojama šiandien statant namus, galime teigti, kad tie senieji daugiabučiai taip pat buvo projektuojami 50-čiai metų, tačiau numatant tas pačias sąlygas, kaip ir dabar – priežiūrą“, – paaiškina mokslininkas.
Visus pastatus būtina tikrinti ir prižiūrėti
Pašnekovas paaiškina, kad sovietmečiu statyti daugiabučiai yra trijų rūšių: mūriniai pastatai, kuriems buvo naudojamos keraminės arba silikatinės plytos. Taip pat stambiaplokščiai pastatai, kai gamyklose buvo gaminamos surenkamos gelžbetoninės plokštės, po to atvežamos į statybos aikštelę ir sumontuojamos, bei buvo monolitiniai gelžbetoniniai pastatai, kurie buvo liejami tiesiog statybos aikštelėje.
„Vis dėlto patvariausi turėtų būti monolitiniai gelžbetoniniai daugiabučiai, pakankamai patvarūs yra mūriniai, bet tokiu atveju, jei yra naudotos tinkamo ilgaamžiškumo plytos, pavyzdžiui, silikatinės plytos, kurios yra atsparios įvairiems atmosferiniams poveikiams, ir paskutinėje vietoje yra stambiaplokščiai“, – pažymi mokslininkas.
Tačiau prof. J. Valivonis dar kartą pabrėžia, kad visi pastatai, nepaisant iš kokių medžiagų ir kaip jie pastatyti, turi būti nuolat prižiūrimi.
„Būtina prižiūrėti, tikrinti konstrukcijas, o jei pastebimi pakitimai, yra daromi tyrimai, jeigu kažkas rimtesnio – ekspertizės ir sprendžiama, ką su konkrečiu pastatu daryti toliau. Jeigu pastato laikomoji galia yra nepakankama, arba kažkurių laikančiųjų konstrukcijų nusidėvėjimas yra didelis, gali būti priimamas sprendimas pastatą (jeigu jis yra avarinės būklės) griauti, arba jį kapitaliai remontuoti“, – akcentuoja mokslininkas ir priduria, kad ypač svarbu tikrinti ir prižiūrėti konstrukcijų jungtis. Jos, pasak profesoriaus, yra bene pavojingiausios vietos, kuriose atsiradę pakitimai turi įtakos pastato būklei ir tvirtumui.
„Jungtys gali būti įrengtos naudojant suvirinimo detalės, specialius įbetonuojamus inkarus ir pan. Gali būti konstrukcijų jungčių įvairūs variantai ir tai yra ta vietos, kurios yra pavojingos, jas reikia stebėti, tikrinti. Manau, kad turėtų būti atliekami detalūs tokių vietų tyrimai. Galbūt ne visų pastatų , o tik atrankos būdu parinktų pastatų, nes tai yra šių surenkamų pastatų silpna vieta“, – aiškina J. Valivonis.
Žalos pridaro patys gyventojai
Nors pastato būklę galima gerinti jį prižiūrint, vis dėlto jo gyvavimo trukmei įtakos turi ir kiti veiksniai, pavyzdžiui, konstrukcijų ir sutvirtinimo detalių kokybė (ar jas gaminant nebuvo pažeidimų), ar statant pastatą nebuvo padaryta klaidų, taip pat ir pastato eksploatacija.
„Labai svarbus dalykas, į ką mažai kas kreipia dėmesį, tai pastato eksploatacija ir pastato pažeidimai, kuriuos padaro patys gyventojai. Pavyzdžiui, įvairiausių angų sienose įrengimas, kambarių sujungimas ir pan. Tokie darbai turėtų būti daromi perskaičiuojant viso pastato pastovumą ir laikomąją galią. Tik tokiu atveju gali būti išimamos atskiros laikančiosios konstrukcijos arba daromos angos“, – pabrėžia mokslininkas.
Jis aiškina, kad statant visus daugiaaukščius pastatus projektuotojai ir anksčiau, ir dabar skaičiuodami tikrina viršutinio (aukščiausio) pastato taško horizontalų poslinkį nuo išorinių poveikių (dažniausiai nuo vėjo).
„Projektavimo normose yra nurodytas pastato viršutinio taško leistinas poslinkis. Todėl projektuotojas, projektuodamas atlieka skaičiavimus ir nustato, kad pastatas tos reikšmės neviršija. Tai įsivaizduokite, jeigu žmonės dėl kažkokių priežasčių dalį konstrukcijų išgriauna, viso pastato standumas sumažėja ir automatiškai, vėl atlikus skaičiavimus, įvertinant esamą būklę ir esamas konstrukcijas, jau galima gauti rezultatą, kad pastatas nebeatitinka nurodytų reikalavimų. Todėl gali būti, kad pastatas, kuris statytas 1970 metais, tačiau labai gerai eksploatuotas, puikios būklės, o dešimčia metų vėliau statytas, tačiau neprižiūrimas – prastos“, – paaiškina profesorius.
Reikalingas net techninis prižiūrėtojas
Taigi, norint, kad senieji daugiabučiai būtų geros būklės, jų priežiūra yra būtina. Tačiau, kas tai turi daryti? Pasak Vilniaus miesto savivaldybės Būsto administravimo skyriaus vedėjos E. Šlajūtės, pareiga organizuoti pastato techninės priežiūros vykdymą, prižiūrėti, remontuoti daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektus, tenka daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų valdytojui. Namo techninės priežiūros ir bendrojo naudojimo objektų atnaujinimo (remonto) darbų įgyvendinimo išlaidas apmoka butų ir kitų patalpų savininkai. Apie tokias daugiabučių namų valdytojų pareigas kalba ir Lietuvos būsto rūmų prezidentė Daiva Matonienė. Ji paaiškina, kad pagal Statybos techninį reglamentą (STR) yra numatytos reguliarios probleminių vietų apžiūros, taip pat – nemažiau kaip du kartus per metus (prieš šildymo sezoną ir po jo) bendra viso namo (laikomųjų konstrukcijų ir pan.) apžiūra. Tai pagal įstatymą turi daryti techninis prižiūrėtojas.
„Techninis prižiūrėtojas yra privalomas kiekvienai bendrijai, tai yra žmogus, turintis inžinerinį išsilavinimą, turintis žinių, kurių reikia atlikti techninę priežiūrą. Jie visi turi privalomai turėti, nesvarbu, ar administratorius administruoja daugiabučius, ar bendrija“, – paaiškina D. Matonienė.
Būsto rūmų prezidentė tęsia, kad yra pavyzdinių namų valdytojų, kurie atlieka pastatų apžiūrą, tačiau ji pastebinti kitą problemą – greito reagavimo į avarinę situaciją trūkumą.
„Problema tokios situacijos, kai apžiūros akto protokole yra įrašoma, kad, pavyzdžiui, labai operatyviai reikia keisti balkoną, nes jis yra avarinės būklės. Kai kuriais atvejais tai gali tapti rūpestis, nes galbūt bendrija neturi finansinių pajėgumų, lėšų, kad būtų pakeistas, sutvarkytas balkonas. Ir čia mums reikia dialogo ir susitarimo su savivaldybėmis, galbūt reikia fondo ar pan., kad būtų operatyviai sprendžiamos avarinės arba greito reagavimo situacijos“, – tikina pašnekovė ir priduria, kad dėl avarinės būklės namų privalo susirūpinti visos savivaldybės.
„Mes turime suprasti prioritetus, kad svarbiausia yra žmogaus sveikata ir avarinės situacijos greitas sutvarkymas.Tokių atvejų, kaip neseniai nutiko Vilniuje, Lazdynuose, tikrai gali daugėti, nes būstas sensta, ir yra tokių namų. Reikia įvertinti, kiek tokių pastatų yra, ir priimti sprendimus“, – pažymi D. Matonienė.
Pasigenda savivaldybių iniciatyvos
Savo daugiabučiais turi rūpintis patys gyventojai. Pasak D. Matonienės, visiems reikia pripažinti, kad būstas sensta, nesvarbu, kaip jis bebūtų prižiūrimas. Todėl pašnekovė „Delfi Būstas“ sako pasigendanti ne tik bendros Lietuvos būsto strategijos ir vizijos, bet aktyvesnio savivaldybių įsitraukimo ir bendradarbiavimo su daugiabučių namų valdytojais, prižiūrint ir tvarkant senus.
„Būsto savininkai yra atsakingi už savo būstą, tačiau klausimas yra, kaip per bendrą valstybinį administravimą mes galime padėti tiems būsto savininkams, kaip juos mokyti, skatinti rūpintis ir būti aktyviais savo namo šeimininkais. Čia matau daug bendradarbiavimo poveikio, nes dažnai pastebiu, kad savivaldybės užsiima daugiau draudimais, kontroliavimu ar net gąsdinimu, bet manyčiau, kad pirmiausia savivaldybės ir kartu Būsto rūmai turėtų padėti žmonėms, konsultuoti, mokyti tuos pačius bendrijų pirmininkus, administratorius. Nes sektoriui trūksta žinių, kompetencijų, komunikacijos“, – sako D. Matonienė.
Anot jos, savivaldybės turi tapti rimtomis partnerėmis ir padėti būsto valdytojams, taip pat Lietuvoje, pašnekovės teigimu, trūksta bendros būsto strategijos ir vizijos. Dėl to kyla įvairiausių būsto administravimo problemų, taip pat ir pastatų priežiūros spragų.
Neprižiūrintiems pastatų – administracinė atsakomybė
Ką dėl senųjų daugiabučių būklės gerinimo turi daryti savivaldybės? Anot Vilniaus miesto savivaldybės atstovės E. Šlajūtės, savivaldybė vykdo įstatymu priskirtą savarankišką funkciją – statinių naudojimo priežiūrą įstatymų nustatyta tvarka, tai yra kontroliuoja kaip pastatų savininkai, bendrojo naudojimo objektų valdytojai prižiūri pastatą – vykdo techninę priežiūrą, fiksuoja pastato bendrųjų konstrukcijų, bendrųjų inžinierių tinklų defektus, organizuoja jų remonto darbus.
Taip pat specialistė informuoja, kad savivaldybė, atsižvelgdama į įvykusią avariją Vilniuje, Architektų g. , ir įvertindama, kad analogiška situacija dėl deformacijų gali būti ir kituose balkonuose, nes situacija dėl balkonų naudojimo yra panaši, siekdama išvengti balkonų konstrukcijų griūčių, įpareigos daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų valdytojus atlikti specializuotą apžiūrą, detaliai apžiūrint daugiabučio namo balkonus iš išorės ir vidaus, ypatingą dėmesį atkreipiant į g/b, didelio svorio atitvarų konstrukcijas, jo kopiją pateiktų savivaldybei.
„Apžiūrų metu nustačius defektus turinčius galimos avarinės būklės požymius, skubiai užsakytų balkonų konstrukcijų ekspertizę, apie užsakytą ekspertizę ir jos išvadas informaciją pateiktų skyriui. Savivaldybė kontroliuos, kad eksperto išvadose pateiktos rekomendacijos galimos avarinės būklės likvidavimui būtų įgyvendinamos nedelsiant, t.y. kontroliuosime, kad remonto darbai būtų atlikti. Taip pat statinių naudojimo priežiūros vykdytojai, atliekantys statinių techninės priežiūros kontrolę, atlikdami patikrinimus didelį dėmesį skirs fasadų elementams“, – paaiškina E. Šlajūtė.
Čia pat specialistė pažymi, kad statinio priežiūros tikslas laiku pastebėti, teisingai įvertinti ir likviduoti atsiradusius defektus. Statinio naudotojo pareigų nevykdymas ir statinių techninę priežiūrą reglamentuojančių teisės aktų pažeidimas užtraukia administracinę atsakomybę.