Mokestį turi mokėti du kartus
Nuo šių metų Lietuvoje pagaliau tapo aišku, kokiu principu ir kiek prie infrastruktūros vystymo turi prisidėti NT plėtotojai, konkrečioje teritorijoje vystydami projektą. Valstybė apsisprendė ir pavedė savivaldybėms numatyti infrastruktūros mokesčio skaičiavimo metodikas bei dydžius. Nauji reikalavimai galioja ir vystytojams, ir privatiems NT plėtotojams (statantiems individualius namus).
Į Delfi kreipėsi vilnietis, kuris nenorėjo atskleisti savo tapatybės, ir teigia, kad minėtą infrastruktūros įmoką jam reikia mokėti du kartus.
„Pats asmeniškai susidūriau su tokia situacija: Vilniaus miesto ribose nusipirkome sklypą gerai išvystytame kvartale, yra visa infrastruktūra įrengta vystytojo: įrengtas asfaltuotas privažiavimas, šaligatviai, gatvės apšvietimas, atvesta elektra, vanduo, dujos. Perkant sklypą tai buvo įskaičiuota į kainą, tai išeina taip, kad žmonės, įsigiję sklypus, už tą infrastruktūra jau sumokėjo. Dabar, norint gauti statybos leidimą, reikia gauti iš savivaldybės paskaičiuotą infrastruktūros mokestį ir jį apmokėti. Buvau nustebęs, kad reikės mokėti visą kainą – 15eur/m2. Išeina taip, kad už infrastruktūrą moku du kartus?“ – laiške klausia skaitytojas.
Jis tęsia, kad nėra teisinga antrą kartą taikyti infrastruktūros mokesčius, kai ji jau yra įrengta vystytojo už iš žmonių surinktus pinigus: „Kokias atvejais galėtų būti taikomos lengvatos ar nuolaidos infrastruktūros mokesčiui?“
Įstatymas išimčių nenumato
„Delfi būstas“ pasiteiravo Vilniaus miesto savivaldybės, ar išties gali būti situacijų, kai gyventojas infrastruktūros mokestį turi mokėti du kartus. Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiasis inžinierius (administracijos vyr. patarėjas) Anton Nikitin paaiškina, kad svarbu suprasti įstatymo veikimo mechanizmą. Pirmiausia, yra nustatytas įmokos dydis skirtingoms teritorijoms ir vystytojai (nesvarbu, ar privatūs asmenys, ar juridiniai), statantys pastatus, turi mokėti įmoką prieš gaudami statybą leidžiantį dokumentą.
„Taip pat, vystytojai gali sudaryti infrastruktūros plėtros sutartį ir tos dalies, kuria įrengia viešąją infrastruktūrą, numatytą teritorijų planavimo dokumentuose, dalimi sumažinti mokamą įmokos dydį. Tačiau reikia suprasti, kam renkama įmoka. Ji kaupiama ne tik gatvėms ar inžinerinei infrastruktūrai, tačiau ir socialinei infrastruktūrai plėsti: darželiams, mokykloms statyti. Sklypai taipogi nėra „pakabinti“ ore ir įmoka nėra skirta sutvarkyti tik prie pat jų, būsimi gyventojai ar naudotojai taip pat naudojasi ir kita miesto infrastruktūra, kuriai būtent ir renkamos investicijos“, – paaiškina A. Nikitin.
Paklaustas, ar vis tik savivaldybei nereikėtų nuo mokesčio atleisti tuos žmones, kurie įmoką susimokėjo vystytojui pirkdami sklypą, A. Nikitin tikina, kad tokias išimtis būtų sudėtinga reguliuoti.
„Sudėtinga būtų sureguliuoti, o ir įstatymas nenumato atvejų dėl tokių vystytojo ir privačių asmenų santykių ir iš jų kylančių papildomų lengvatų. Visgi, Vilniaus m. taryba jau dabar vienbučiams gyvenamiesiems pastatams taiko mažesnį tarifą, kartu reikia suprasti ir tai, kad dabartinė įmokos suma siekia vos kelis procentus viso namo ir jo aplinkos statybos vertės, o tai yra investicija į būsimą infrastruktūrą ar geresnę infrastruktūrą netoliese, nes būtent tam, ir tik tam šios lėšos ir gali būti naudojamos“, – pažymi ekspertas.
Šiuo metu infrastruktūros įmokos tarifo dydis vienbučiams – 15 Eur už vieną kv. m. Pažymėtina, kad mokestis mokamas tuomet, kai pastatui reikia statybos leidimo, kai statomas gyvenamasis namas (nuo 2017 metų statant bet kokius gyvenamuosius namus leidimas privalomas).
Reikia žiūrėti, ką perki
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos prezidentas Mindaugas Statulevičius sako, kad tokiais atvejais gyventojams, prieš perkant sklypą, reikia labai gerai išsiaiškinti, kokia infrastruktūra sklype jau yra, ar tikrai jis už ją jau susimoka ir kiek susimoka, nes gali būti, kad vystytojas pasirūpina vietos keliais, tačiau kelio, vedančio iš gyvenvietės nėra ir jį nutiesti turės savivaldybė.
„Infrastruktūra infrastruktūrai nėra lygu. Gali būti vietiniai tinklai, vietiniai keliai, bet mokesčio esmė yra ta, kad jis apima ne tik kvartale esančią infrastruktūrą, bet ir už jo, pavyzdžiui, privažiavimus, šaligatvius ir pan. Tad reikia pasidomėti, kokia apimtis yra tos infrastruktūros, kuri jam pristatoma. Nes teisiškai žiūrint, viskas daroma pagal teisės aktus: norint gauti statybos leidimą, reikia susimokėti infrastruktūros mokestį“, – komentuoja M. Statulevičius.
Pašnekovo teigimu, nors išimčių nėra, tačiau, kita vertus, vienbučių statyboms taikomas mažesnis infrastruktūros tarifas. Be to, jeigu gyventojai pageidauja, jie gali kreiptis į savivaldybę ir pašyti, kad už jų sumokėtus mokesčius būtų tiesiami, tvarkomi keliai šalia jų gyvenvietės ar pan.
„Vystytojas čia nėra neteisus, tiesiog dabar yra toks pereinamasis laikotarpis“, – sako LNTPA prezidentas. Jis priduria, kad taip pat gyventojai turėtų atkreipti dėmesį, ar jų perkamas sklypas jau turi statybos leidimą. Tokiu atveju žmogui mokėti infrastruktūros mokesčių jau tikrai nebereikia.
„Dalis pardavinėja be statybos leidimų ir tokie sklypai yra pigesni. Tai jeigu žmogus lygintų du projektus, gali būti, kad vienas bus brangesnis, nes jau turi statybos leidimus, sumokėtas infrastruktūros mokestis, o kitas – pigesnis ir mokesčius teks mokėti pačiam“, – įspėja pašnekovas.
Teisininkas pateikė paaiškinimą
Advokatų profesinės bendrijos TRINITI JUREX partneris, advokatas Deivis Valiulis pabrėžia, kad infrastruktūros plėtros įmoką turi mokėti asmuo, statantis nekilnojamojo turto objektą. Įmoka apskaičiuojama nuo statomo nekilnojamojo turto ploto. Tad, anot teisininko, infrastruktūros įmokos mokėjimas įstatyme siejamas su statinio statyba žemės sklype, o pareiga mokėti šį mokestį kylą siekiant gauti statybą leidžiantį dokumentą. Jeigu buvo įsigytas žemės sklypas, kuriam jau yra išduotas statybą leidžiantis dokumentas, tokiu atveju tikėtina, kad infrastruktūros mokestis pardavėjo jau buvo sumokėtas.
„Tačiau net ir pastaruoju atveju, naujam savininkui norint statyti kitą nei numatyta statybos leidime, ar didesnį objektą, infrastruktūros mokestis turėtų būti mokamas. Nesant sklypui išduoto statybos leidimo, tokį sklypą įsigijusiam pirkėjui ateityje ketinant pradėti statybas jame, jis privalės sumokėti infrastruktūros įmoką, net jeigu pardavėjas teigė priešingai“, – paaiškina D. Valiulis.
Jis tęsia, kad įsigytame žemės sklype ar aplinkinėse teritorijoje jau įrengtos infrastruktūros buvimas nesudaro pagrindo nemokėti infrastruktūros mokesčio. Vilniaus mieste skirtingiems statiniam ir skirtingoms teritorijoms nustatyti skirtingi įmokos tarifai. Nustatant tarifus buvo atsižvelgta į tam tikros teritorijos išvystymo lygį ir į infrastruktūros plėtros poreikį. Tad esama infrastruktūra nebent gali lemti mažesnį mokesčio tarifą.
„Tačiau kiekvieną situaciją reikėtų nagrinėti konkrečiai. Pavyzdžiui, naujam sklypo savininkui nereikėtų mokėti plėtros įmokos, jeigu pardavėjas iki 2021-01-01 (įstatymo įsigaliojimo) buvo pradėjęs statybos leidimo gavimo sklype procedūrą ir buvo gavęs prisijungimo prie miesto susisiekimo komunikacijų sąlygas, o naujasis savininkas ketina jomis vadovautis ir pagal jas projektuoti ketinamą statyti objektą. Tad naujam savininkui reiktų šias aplinkybes išsiaiškinti pas sklypą pardavusį vystytoją. Tikėtina, kad vystytojas įvykdys savivaldybės atžvilgiu prisiimtus įsipareigojimus dėl infrastruktūros išvystymo, tačiau, tai negali visais atvejais reikšti, kad ateityje to vystytojo parduodame sklype pradėjus statybas nereikės mokėti jokio infrastruktūros mokesčio. Bet kokiu atveju galutinį sprendimą dėl to, ar naujam sklypo savininkui reikės mokėti infrastruktūros mokestį, priims savivaldybė“, – tikina teisininkas.
Visais atvejais, pasak pašnekovo, nekilnojamo turto pardavėjo teiginius, kad į kainą įskaičiuoti visi mokesčiai, reikia patikrinti ir reikalauti tai patvirtinančių duomenų. Įstatymas pakankamai naujas, jį jau ketinama keisti, o savivaldybėms kyla įvairių jo įgyvendinimo iššūkių. Tikėtina, kad ateityje nekilnojamojo turto savininkams, ketinantiems pradėti statybas, kils ir daugiau klausimų dėl šio mokesčio, kadangi nei įstatymas, nei savivaldybių nusistatytos jo taikymo tvarkos negali numatyto visų praktikoje pasitaikančių situacijų.