DELFI Būstas publikuoja ištrauką iš leidyklos „Vaga“ knygos „Tvarkingų namų stebuklas“.
Pakeisti per daugelį metų įsitvirtinusius gyvenimo būdo įpročius yra ypač sunku. Jei jums iki šiol nepavyko išlaikyti tvarkos, vargiai tikėtina, kad įprasite tvarkytis po truputį. Žmonės negali pakeisti įpročių nekeisdami savo mąstysenos. O tai nėra lengva! Juk sunku suvaldyti savo mintis. Vis dėlto yra būdas, kaip iš esmės pakeisti požiūrį į tvarkymąsi. Pirmą kartą tvarkymosi tema patraukė mano dėmesį besimokant vidurinėje mokykloje.
Aptikau Nagisos Tatsumi knygą Atsikratymo menas (The Art of Discarding). Joje buvo dėstoma, kaip svarbu išmesti daiktus. Prieš eidama į namus pasiskolinau ją. Mane sudomino tema, su kuria anksčiau neteko susidurti. Iki šiol atsimenu jaudulį, kurį jaučiau skaitydama šią knygą traukinyje. Taip į ją pasinėriau, kad nedaug trūko ir būčiau praleidusi savo stotelę. Vos grįžusi namo, pagriebusi pluoštą šiukšlių maišų, nužygiavau į savo kambarį ir kelioms valandoms užsidariau viena. Nors mano kambarys buvo nedidelis, tuo metu man pavyko prikrauti aštuonis kupinus maišus daiktų – nenešiojamų drabužių, pradinių klasių vadovėlių, metų metais nepaliestų žaislų ir trintukų bei antspaudų kolekcijų. Buvau pamiršusi, kad dauguma iš tų daiktų apskritai egzistuoja. Paskui turbūt valandą nejudėdama sėdėjau ant grindų, spoksojau į maišų krūvą ir stebėjausi: „Kuriems galams aš laikiau visus šituos daiktus?“
Vis dėlto labiausiai mane sukrėtė, kaip pasikeitė kambarys. Vos po kelių valandų galėjau matyti grindis tose vietose, kurių anksčiau niekad nesimatė. Mano kambarys atrodė pasikeitęs, įsivyravo gaivus oras ir tapo šviesiau, net mano protas, rodėsi, tapo švaresnis. Supratau, kad tvarkymasis gali atnešti daug didesnės naudos, nei kada būčiau pagalvojusi. Apstulbinta pokyčių, nuo tos dienos nustojau domėtis maisto gaminimu ir siuvimu, kurie, anksčiau maniau, yra namų ruošos pagrindas, ir visą dėmesį sutelkiau į tvarkymosi meną. Tvarkymosi lemiami pokyčiai akivaizdūs. Tvarkymasis niekada neapgauna. Štai kokia yra didžioji sėkmės paslaptis: jei susitvarkysite vienu ypu, užuot tvarkęsi po truputį, iš esmės galėsite pakeisti savo mąstyseną.
Šis pokytis toks didelis, kad suvirpina giliausius jūsų jausmus ir neišvengiamai paveikia jūsų mąstymo ir gyvenimo būdo įpročius. Mano klientai neugdo tvarkymosi įpročių pamažu. Visi jie išsilaisvino nuo nereikalingų daiktų tik pradėję tvarkymosi maratoną. Toks metodas geriausiai padės išvengti sugrįžimo netvarkon. Kad ir kiek tvarkytųsi, žmonės sugrįžta prie netvarkos ne dėl to, koks jų kambarys ar kokius daiktus turi, bet dėl to, kaip mąsto.
Net jei iš pradžių juos apima įkvėpimas, jiems sunkiai sekasi išlaikyti nusiteikimą ir pasiryžimas išblėsta. Taip nutinka todėl, kad jie nemato rezultatų ir nejaučia pokyčių. Būtent todėl sėkmė priklauso nuo to, ar galima tučtuojau patirti apčiuopiamus rezultatus. Taikydami tinkamą metodą ir sutelkdami pastangas nuodugniai atsikratyti nereikalingų daiktų per trumpą laiką, iškart išvysite rezultatus, kurie paskatins jus ir vėliau išlaikyti aplinką tvarkingą. Kiekvienas, kuris tai patyrė, užsibrėš daugiau niekados negrįžti prie netvarkos.
Siekiant tobulybės
„Nesiekite tobulybės. Pradėkite po truputį ir išmeskite po vieną daiktą per dieną.“ Kokie saldūs širdį glostantys žodžiai, skirti tiems, kam trūksta pasitikėjimo savo jėgomis susitvarkyti, arba tiems, kurie įsitikinę neturintys pakankamai laiko užbaigti iki galo. Su šiuo patarimu susidūriau rydama visas kada nors Japonijoje išleistas knygas apie tvarkymą ir pasidaviau jam – užkibau ant kabliuko. Tuo metu atradimo džiaugsmas apie tvarkymosi galią buvo pradėjęs blėsti, o nepasiekiama apčiuopiamų rezultatų vis giliau grimzdau į neviltį.
Tie žodžiai skambėjo logiškai. Nedrąsu iškart siekti tobulumo. Beje, tobulumas laikomas nepasiekiamu. Išmesdama kasdien po daiktą, metų gale būsiu atsikračiusi 365 daiktais. Įsitikinusi, kad atradau lengvai pritaikomą metodą tuoj pat ėmiausi sekti knygos nurodymais. Iš pat ryto atidariau savo spintą svarstydama, ką tą dieną išmetus.
Aptikusi nebenešiojamus marškinėlius, įkišau juos į šiukšlių maišą. Kitą vakarą prieš eidama miegoti atidariau savo rašomojo stalo stalčių ir radau užrašų knygelę, kuri man atrodė kiek per vaikiška. Įmečiau ją į maišą. Ten pat stalčiuje pastebėjau ir lipnių lapelių rinkinį, pagalvojau „Juk man jo nebereikia“, bet siekdama jo stabtelėjau žybtelėjus kitai minčiai. „Galiu jį kol kas pasilikti ir išmesti rytoj.“ Atsikračiau juo tik sulaukusi kito ryto. Kitą dieną visiškai apie tai užmiršau, todėl dar kitą dieną išmečiau du daiktus... Tiesą sakant, neištempiau nė dviejų savaičių. Nesu iš tų žmonių, kuriems patinka ką nors daryti be perstojo žingsnis po žingsnio. Tokiems kaip aš, kurie darbo imasi likus dienai iki sutartos dienos, šis metodas netinka.
Be to, išmesti po vieną daiktą per dieną nepakanka, juk apsipirkdama vienu kartu įsigyju net keletą daiktų. Taigi daiktų atsikratymo mastas negali prilygti naujų daiktų įsigijimo apimčiai. Be to, teko pripažinti nemalonią tiesą, kad mano aplinka tebebuvo perkrauta. Netrukus aš ir visiškai užmiršau laikytis vieno daikto per dieną atsikratymo taisyklės. Taigi iš savo patirties galiu jums pasakyti, kad niekad nepavyks namuose įvesti tvarkos, jei visiškai tam neatsidėsite. Jei, kaip ir aš, nesate atkakli ir užsispyrusi asmenybė, patariu iškart siekti tobulos tvarkos.
Daug kas pasišiaušia, kai vartoju žodį „tobula“, sakydami, kad tai nepasiekiamas tikslas. Bet nesijaudinkite. Galų gale tvarkymasis tėra fizinė veikla. Jis apima tik dvi užduotis: nuspręsti, ar ką nors išmesti, ar pasilaikyti, ir nutarti, kur ką sudėti. Jei sugebate atlikti šiuos veiksmus, galite pasiekti tobulybę. Daiktus galima suskaičiuoti. Tereikia kiekvieną jų atskirai apžiūrėti ir nutarti, ar pasilikti ir kur padėti. Tai ir viskas, ką reikia atlikti. Idealiai ir visiškai susitvarkyti vienu ypu nėra sudėtinga. Tiesą sakant, kiekvienas tai gali. Ir jei norite išvengti grįžimo prie netvarkos, tai vienintelis būdas.
