Nesu mados ekspertė ir drabužių neišsirenku pagal tai, kaip jie atrodo. Sprendžiu pagal daiktus atsirenkančio kliento kūno kalbą, įvertinu, kaip jis daiktą laiko, kaip čiupinėjant spindi akys ir ar greitai apsisprendžia.
Žmonės visiškai kitaip elgiasi su daiktais, kurie jiems patinka ir su tais, dėl kurių nėra tikri. Paėmę daiktą, kuris teikia jiems džiaugsmą, jie dažniausiai apsisprendžia akimirksniu, daiktą liečia švelniai, o jų akys švyti. Susidūrus su džiaugsmo nekeliančiu daiktu, rankos juda neryžtingai, jie pakreipia galvą ir susiraukia. Kiek pasvarstę tą daiktą jie gali atidėti į pasiliktinų daiktų krūvą. Tą akimirką jų antakiai ir oda aplink lūpas įsitempia. Kūno kalba atspindi džiaugsmą, o aš šių ženklų nepraleidžiu pro akis.
Nors, atvirai pasakius, galiu atskirti, kokie daiktai neįžiebia džiaugsmo kibirkšties mano klientų širdyse, net nestebėdama, kaip jie juos atrenka. Prieš apsilankydama jų namuose, jiems išdėstau KonMari tvarkymo metodą. Jau ši pirma pamoka padaro jiems nemenką įtaką, todėl dažnai pirmą kartą apsilankius klientų namuose, jie jau būna pradėję tvarkytis.
Viena iš neabejotinai medalio vertų mokinių – trisdešimtmetė moteris, iki man apsilankant jau buvo išmetusi 50 maišų šiukšlių. Ji išdidžiai atidarė stalčius bei spintą ir pasakė: „Nebeliko nieko, ką galima būtų išmesti!“ Jos kambarys tikrai atrodė kitaip nei anksčiau jos man rodytose nuotraukose.
Prieš tvarkymąsi nerūpestingai ant komodos nusviestas megztinis dabar buvo tvarkingai padėtas į vietą, o iki tol ant kabyklos suspraustų suknelių eilė buvo gerokai praretėjusi, kad tarp jų žiojėjo tarpai. Vis dėlto ištraukiau rudą švarką ir balsvą palaidinę. Jie savo išvaizda nesiskyrė nuo kitų jos pasiliktų drabužių.
Abu buvo geros būklės ir atrodė nešiojami. „Ar jie tikrai teikia jums džiaugsmą?“ – paklausiau. Jos veido išraiška kaipmat persimainė. „To švarko, suprantat, man patinka dizainas, nors iš tikrųjų norėjau juodo. Jie neturėjo mano dydžio juodo švarko... Kadangi rudo švarko neturėjau, nusprendžiau jį nusipirkti, bet galiausiai man nelabai jis tiko ir buvau apsivilkusi tik kelis kartus.“
„Palaidinė mane patraukė savo dizainu ir audiniu, todėl nusipirkau iškart dvi. Pirmą visiškai sudėvėjau, buvo nebeįmanoma nešioti, bet antros kažkodėl niekad nebeapsivelku.“ Niekada neteko matyti, kaip ji elgiasi su šiais drabužiais, ir ničnieko nenutuokiau apie aplinkybes, susijusias su jų įsigijimu. Aš tiesiog atidžiai peržvelgiau jos spintoje kabančius drabužius. Jei labai atidžiai apžiūrinėsi daiktus, ilgainiui pradėsi atskirti, ar jie savininkui kelia džiaugsmą. Kai moteris įsimyli, visiems aplinkiniams akivaizdu, kaip ji pasikeitė. Iš vyro gaunama meilė, meilės teikiamas pasitikėjimas savimi ir troškimas įdėti pastangų, kad jam atrodytų graži – viskas jai teikia energijos.
Jos oda švyti, akys spindi ir ji tampa dar gražesnė. Lygiai taip ir žmogaus mylimi daiktai, kuriais jis rūpinasi, skleidžia džiaugsmą ir spinduliuoja noro patarnauti savo šeimininkui aura. Daiktai, kuriais mėgaujamės, švyti. Todėl akimirksniu galiu pasakyti, ar kas nors teikia džiaugsmą. Nuoširdus džiaugsmas persmelkia ir žmogaus kūną, ir jo daiktus, todėl jo neįmanoma paslėpti.
Apsupti džiaugsmą keliančių daiktų, jausitės laimingi
Visi turime mėgstamų daiktų, su kuriais išsiskyrimo nė neįsivaizduojame, nors kiti žmonės juos išvydę netikėdami purto galvas. Kasdien susiduriu su žmonių branginamais daiktais. Nustebsite sužinoję, kokie keisti ir nesuvokiami daiktai gali užvaldyti žmonių širdis: dešimt ant pirštų užmaunamų lėlyčių su ant kiekvienos išsiuvinėta vis kitokia akyte; vieno animacinio filmo herojaus pavidalo sugedęs žadintuvas; vandens nugludintų pagaliukų kolekcija, kuri labiau primena malkų glėbį. Bet į mano klausimą „Ar šitai... mmm... tikrai kelia džiaugsmą?“, tučtuojau griežtai išrėžiama: „Taip!“ Nepapriešgyniausi susidūręs su jų ryžtingu žvilgsniu ir spindinčiomis akimis, nes aš irgi turiu tokį daiktą – Kiccoro marškinėlius.
Kiccoro – miškų vaikas – yra vienas iš „Aichi Expo 2005“ talismanų. Aičio prefektūroje vykusioje parodoje buvo skatinama mylėti žemę ir pristatomos atsinaujinančios ekologiškos technologijos. Didesnysis talismanas, Morizo, turbūt geriau žinomas. Kiccoro buvo Morizo bendražygis, mažutis, skaisčiai žalias, apvalainas personažas, o ant mano marškinėlių pavaizduotas tik Kiccoro veidas.
Dažnai juos dėviu namuose. Tai vienintelis daiktas, su kuriuo negaliu prisiversti atsisveikinti, net jei žmonės iš manęs šaiposi, sakydami: „Kam tu juos laikai? Ar tau ne gėda? Jie tokie nemoteriški. Kaip gali juos vilkėti? Turėtum juos išmesti.“ Leiskite paaiškinti. Beveik visi mano namie dėvimi drabužiai yra dailūs. Namuose dažniausiai vilkiu mergaitiškus drabužius, pavyzdžiui, nėriniuoto rožinio audinio palaidinę priderinu prie gėlių raštais išmargintos medvilnės drabužių.
Marškinėliai su Kiccoro – vienintelė išimtis. Tai labai keistas gaminys, akį rėžia žalia spalva, atspaude matyti tik Kiccoro akys ir pusiau pražiota storalūpė burna, o etiketėje aiškiai pažymėtas vaikų ūgis, kuriam pritaikyti šie marškinėliai. Kadangi paroda vyko 2005 metais, dėviu juos jau daugiau nei aštuonerius metus, nors pats renginys man nepaliko ypatingų prisiminimų. Vien skaitydama, ką čia parašiau, raustu iš gėdos, kad laikausi įsitvėrusi tokio daikto, bet kiekvieną kartą, kai jis atsiduria mano akyse, negaliu prisiversti jo išmesti. Mano širdis ima smarkiau plakti vos pažvelgiu į mielas Kiccoro akis.
Mano drabužių stalčiai taip sutvarkyti, kad tik metus žvilgsnį galiu pamatyti, ką turiu. Jie kėpso kaip balta varna tarp mano dailių, moteriškų drabužių, bet tuo jie atrodo dar mielesni. Šie marškinėliai tokie seni, kad galbūt atrodo, jog jau turėtų būti išsitampę ir dėmėti, bet taip nėra, todėl negaliu rasti jokios dingsties jais atsikratyti. Tai, kad etiketė skelbia, jog jie buvo pagaminti kitoje šalyje, nors skirti Japonijos parodai, turėjo seniausiai išblėsinti mano susižavėjimą, bet vis tiek negaliu jų išmesti.
Tokius daiktus nedvejodami turite pasilikti. Jei be varstančių abejonių galite ištarti „Man jis labai patinka!“, nesvarbu, ką kas sakytų, kol jums patiems patinka tą daiktą turėti, nekreipkite dėmesio, ką mano kiti žmonės. Tiesą sakant, aš nenorėčiau, kad kas nors mane pamatytų vilkint Kiccoro marškinėlius.
Bet laikau juos dėl to mažučio džiaugsmo, kurį jie man teikia, dėl to, kad ištraukusi juos ir viena pati apžiūrinėdama pratrūkstu kikenti, dėl malonumo, kurį patiriu, kol mudu su Kiccoro prakaituojame švarindami namus ir svarstydami, ko toliau imtis. Neįstengiu sugalvoti, kas galėtų atnešti dar daugiau laimės, nei būti apsuptam tik mėgstamų daiktų. O jūs? Viskas, ką reikia padaryti, atsikratyti visko, kas štai taip nesuvirpina jūsų širdies. Nėra tiesesnio kelio į pasitenkinimą savo gyvenimu. Kaip kitaip tai pavadinti, jei ne tvarkymosi stebuklu?
