„Plyšinis kampavoris – vienas didžiausių vorų Lietuvoje. Juos galima aptikti rūsiuose, sandėliuose, visokiuose plyšiuose, tarpuose, senose tvorose. Pavasarį jie palieka savo buvimo vietas ir yra daugiau pastebimi žmonėms“, – pasakoja gamtininkas.
Anot jo, šie vorai yra vietinė rūšis visada gyvenusi mūsų kraštuose. Jie yra paplitę didžiojoje Europos dalyje, taip pat Šiaurės Afrikoje.
„Anksčiau jie apsigyvendavo prie visokių uolų, urvų, o dabar, kai žmonės išsiplėtė ir jų padaugėjo, daugiau atsirado ir visokių statinių: rūsių, sandėliukų. Jiems labai patogu – ten yra šilčiau, drėgna, patogu nertis ir daug potencialaus ėdesio“, – pridėjo specialistas.
Vorai deda daug kiaušinių, mat išgyvena ne visi individai. Vis dėlto jau suaugusius kampavorius žmonės paprastai mato pavieniui.
G. Paškevičius pasakoja, kad aptikus voro kokoną voriukų jame gali būti ir keli šimtai, tačiau dalis jų neišsiris, dalis žus, pavyzdžiui, juos tvarkydami namus susiurbs žmonės, kitus sules paukščiai. Be to, voriukai dažnai būna kanibalai ir gali sudoroti vieni kitus.
Vis dėlto išvysti tokio dydžio vorą kaip kampavoris (šių vorų patelių dydis gali siekti 8 cm, o patinėlių – net iki 15 cm) gali būti nejauku.
„Kampavoriai kaip ir visi kiti vorai yra nuodingi, tiesa iltis, vadinamas cheliceras, jie turi pakankamai dideles ir galėtų prakąsti žmogaus odą. Bet kanda jis tik jei yra provokuojamas – imamas rankomis, suspaudžiamas. Jis tikrai pirmas nepribėgs įkąsti.
Vorai, jei ir įkanda, ne visada suleidžia nuodus. Kas nutiktų, jei suleistų? Būtų kažkas panašaus į bitės, širšės įgėlimą, įkąsta vieta gali kiek patinti. Daugiau nieko baisaus neturėtų nutikti, palaikius ranką šaltame vandenyje viskas turėtų praeiti“, – pasakoja jis toliau.
Plyšiniai kampavoriai, tęsia jis, kaip ir visi voragyviai yra plėšrūnai: „Kai kurie voragyviai yra parazitai, pavyzdžiui erkės, bet dauguma, pavyzdžiui, vorai, skorpionai, yra plėšrūnai ir medžioja mažesnius už save gyvūnus: muses, skėriukus, svirplius, tarakonus, kitus vorus, mažus varliukus, kurie neseniai buvo buožgalviais.
Kaip it kiti vorai jie taip pat pasižymi išoriniu virškinimu, tai reiškia, kad savo aukai jie sušvirkščia nuodų ir fermentų kokteilį, ištirpdo iš vidaus ir paskui iščiulpia. Dėl to ten, kur gyvena vorai, galima rasti jų aukų sudžiūvusių skeletukų.“
G. Paškevičius sako, kad šie vorai tokie dideli dėl to, kad yra taip prisitaikę išgyventi:
„Jie orientuojasi į šiek tiek didesnį grobį nei kiti vorai. Plyšiniai kampavoriai mezga tinklus, kai kurie, dažniausiai patelės, juose ir gyvena. Iš tinklo mezga ir kokoną, kur sudeda kiaušinėlius, jį patelė nešiojasi savo chelicerose. Ilgos užpakalinės kojos šiems vorams padeda pakoreguoti tinklo eigą, kai jis mezgamas.“
Aptikus vorą namuose pašnekovas siūlo pagal galimybes jį išnešti į lauką ir paleisti gamtoje, kur jam saugu: prie medžio, tvoros, akmenų.
Anot jo, vorai vengia šviesos, šalčio ir sauso oro, todėl norint, kad jie namuose nesikurtų, juose turi būti jiems nepalankios gyvenimo sąlygos. Taip pat kampavorius gali išgaudyti rupūžės, jei jos gyvena netoliese.
„Vis dėlto šie vorai yra tarsi namų sargai, nes ne tik į voratinklius surenka namų dulkes ir po to telieka voratinklius surinkti, bet ir išgaudo smulkius namuose gyvenančius ir žmogaus nemėgiamus sutvėrimus“, – pridūrė pašnekovas.
