Taip yra todėl, kad galiojančios LR Civilinio kodekso normos reglamentuoja tik sutuoktinių (santuoką sudariusių asmenų) turtinius santykius. Nesusituokę kartu gyvenantys asmenys nėra prilyginami sutuoktiniams ir šeimos santykius reguliuojančios teisės normos jiems nėra taikomos. Ar tai reiškia, kad jeigu kartu gyvenantys asmenys, kurie veda bendrą ūkį, įsigyja būstą, kuris yra registruojamas vieno sugyventinio vardu, kitas sugyventinis neturės jokių teisių į šį turtą? Į klausimą atsako advokatų kontoros „Sorainen“ ekspertė, advokatė Jurgita Karvelė ir teisininko padėjėja Laura Mackevič.
Gyvenimo kartu fakto nepakanka pripažinti turtą bendru
Atsakymas yra dvejopas. Nors įstatymai sugyventinių santykių nereguliuoja, šią spragą yra užpildęs Lietuvos Aukščiausias Teismas (LAT), kuris suformavo sąlygas sugyventiniui pretenduoti į kito sugyventinio vardu registruotą turtą.
LAT nesusituokusių asmenų tarpusavio santykius vertina kaip jungtinės veiklos (partnerystės) sutartinius santykius.
Pagal šią sąlygą asmuo, pretenduojantis į kito sugyventinio vardu registruotą turtą, pirmiausiai turi įrodyti, jog tarp jų buvo sudarytas susitarimas jungtinės veiklos sutarties pagrindu sukurti bendrąją nuosavybę. Nei įstatyme, nei teismų praktikoje nėra nurodyta, kokie konkrečiai įrodymai galėtų patvirtinti buvus tokį susitarimą.
Tačiau teismų praktikoje pripažįstama, kad nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, ūkio tvarkymas kartu, bendro turto kūrimas asmeninėmis lėšomis ir bendru jų pačių darbu teismui gali būti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimą dėl jungtinės veiklos (partnerystės) sukuriant bendrąją dalinę nuosavybę. Taigi, vien pats gyvenimo kartu faktas nėra pakankamas pripažinti turtą bendru, kadangi būtina įrodyti daugiau aplinkybių.
Dalybose svarbus konkretaus indėlio dydis
Skirtingai nuo santuokos atvejų, kuomet nėra svarbu ir (ar) kiek lėšų į bendrą turtą investavo kiekvienas iš sutuoktinių, nesusituokusių asmenų atveju į turtą pretenduojantis partneris privalo įrodyti, kiek tiksliai jis yra investavęs į konkretų turtą.
Antra, kitaip nei santuokos atveju, kai galioja lygių dalių prezumpcija, reiškianti, kad įsigytas ir vieno iš sutuoktinių vardu registruotas nekilnojamasis turtas priklauso sutuoktiniams lygiomis dalimis (tai yra, po 1/2), sugyventinių atveju tokia prezumpcija negalioja. Teismų praktikoje nurodoma, kad sprendžiant dėl partnerio turto dalies kito partnerio vardu registruotame turte, gali būti pripažintos teisės tik į tą turto dalį, kuri buvo sukurta bendru šalių darbu ir (ar) lėšomis, ir atsižvelgiant į šio partnerio indėlį į įgytą ar sukurtą turtą.
Atitinkamai asmuo, pretenduojantis į kito partnerio vardu registruotą turtą, taip pat turi įrodyti, kokį konkretų indėlį (lėšomis ar darbu) įnešė į konkretų turto objektą bei kiek tas indėlis pagerino šio objekto vertę ar sudaro šio objekto vertės. Pavyzdžiui, jeigu buvo įsigytas būstas už 100 tūkst. eurų ir jis buvo registruotas vieno partnerio vardu, o kitas partneris įrodė, kad šio būsto įsigijimui pervedė savo partneriui 20 tūkst. eurų, šis partneris gali prašyti pripažinti nuosavybę į 1/5 dalį būsto.
Dar daugiau – jeigu gyvenant kartu būstas buvo suremontuotas, remontas buvo atliktas bendru darbu ir abiejų partnerių lėšomis, o būsto vertė padidėjo iki 150 tūkst. eurų, tokiu atveju partneris jau galėtų pretenduoti į 1/3 turto dalį (nes galėtų būti laikoma, kad jo investicija yra 45 tūkst. eurų (20 tūkst. eurų indėlis įsigyjant turtą bei 25 tūkst. eurų indėlis remontuojant turtą). Kitaip tariant, partnerio galimybės pretenduoti į kito partnerio vardu registruotą turtą priklausys nuo gebėjimo įrodyti savo investicijas (pinigais, darbu ar kitu turtu) į šį turtą.
Situacija gali būti dar labiau komplikuota, jeigu vienas iš sugyventinių arba abu yra nenutraukę ankstesnių santuokų. Teismų praktikoje toks atvejis pasitaikė ne kartą, kai vienas iš sugyventinių pretendavo į kito sugyventinio vardu registruotą nekilnojamąjį turtą, kuris buvo įsigytas jų bendro gyvenimo metu, abiejų lėšomis ir darbu, tačiau jam nenutraukus ankstesnės santuokos. Tokiu atveju, pagal įstatymą, 1/2 nekilnojamojo turto dalis priklauso oficialiam sutuoktiniui ir teoriškai pretenduoti galima būtų tik į 1/4 dalį to turto.