Kaip rašoma pranešime spaudai, malkos vis dar išlieka vienas iš pigiausių pasirinkimų pasigaminti reikiamą kiekį šilumos. Pastaruoju metu nemažai diskusijų viešojoje erdvėje kelia taršos klausimai ir tinkamas šildymo įrenginių pasirinkimas. Daugiausiai problemų kelia senos malkomis kūrenamos krosnys. Jos įprastai naudojamos kaimo vietovėse – mažas pajamas gaunantys žmonės dažnai neįstengia įsigyti tinkamo kuro, o savo miško neturi, todėl jose degina tai, kas papuola po ranka.
„Senų krosnių ar kitų malkomis kūrenamų katilų naudingumo koeficientas neretai yra mažesnis nei 60 proc., todėl jie labai neefektyviai degina kurą, be to, gerokai padidina aplinkos taršą. Pačios nuostolingiausios ekologiniu požiūriu yra malkomis kūrenamos krosnys. Prastas kuras, seni katilai, kuriuose deginamos buitinės atliekos – tai jau daugybę metų neišsprendžiama šalies bėda. Visai kitokia situacija susiklosto tuomet, kai žmonės yra finansiškai pajėgūs įsigyti naujos kartos automatizuotus biokuro katilus, kūrenamus medžio ir šiaudų granulėmis. Pagal ES priemonę „Katilų keitimas namų ūkiuose“ jau greitai yra numatoma remti neefektyviai biomasę naudojančių individualių katilų keitimą į efektyvesnes technologijas“, – pasakoja Kauno technologijos universiteto doc. Dr. Kęstutis Buinevičius.
Biokuro katilas ar šilumos siurblys?
Lietuvos biomasės energetikos asociacijos LITBIOMA prezidentas Virginijus Ramanauskas pranešime spaudai atkreipia dėmesį į tai, kad ES skiriami pinigai oro taršai mažinti turėtų būti skirstomi taip, kad žmonės patys galėtų pasirinkti, kas jiems labiausiai priimtina. „Mano supratimu, visi šilumos įrenginių gamintojai turėtų konkuruoti vienodomis sąlygomis.
Pastaruoju metu programose, kurias, kaip asociacijos atstovai, gauname susipažinimui, finansavimo persvara nukrypo į šilumos siurblių pusę, kurių Lietuvoje netgi niekas negamina, o aukštos efektyvumo klasės biokuro katilai bandomi nustumti į antrą planą. Mes manome, kad situaciją galima pakreipti Lietuvos ūkiui naudingesne linkme. Šalyje nemažai biokuro katilų gamintojų, kurių produkcija gerai vertina ir užsienyje“, – dėsto V. Ramanauskas.
Mokslininkas K. Buinevičius paprašytas įvardinti pagrindinius biokuro katilų privalumus, sako, kad tai – nedidelės investicijos įrenginiui, jei jas lygintume su šilumos siurblio įrengimu, galimybė reguliuoti išlaidas šilumai, nes pats žmogus gali nuspręsti, kuo jam kūrenti, – ar malkomis, ar granulėmis, ar medžio atraižomis.
„Taip pat paminėčiau ir mažą taršą, nes šiuolaikiniai biokuro katilai yra labai draugiški aplinkai. Jei kalbėtume apie šilumos siurblių efektyvumą, tai reiktų pasakyti, kad jis gerokai mažesnis už biokuro katilų. Be to, efektyvumas priklauso ir nuo temperatūros lauke. Jei ji nukrenta iki minus penkiolikos, tuomet elektros suvartojimas žymiai išauga. Tokiu atveju nėra galimybės prognozuoti, kiek kainuos pagaminti norimą šilumos kiekį“, – aiškina patyręs specialistas.
Jis pateikia pavyzdį, kad užsienio šalyse, pavyzdžiui, Vokietijoje, norint gauti paramą šilumos siurbliui statyti, yra reikalavimas sumontuoti ir apskaitos prietaisus. Pastarieji leidžia stebėti efektyvumo rodiklius.
„Lietuvoje taip pat reiktų įvesti efektyvumo rodiklį, nes kitaip paramų dalinimas gali pavirsti kai kurių žmonių pelno šaltiniu. Juk biokuro katilams irgi keliami efektyvumo rodikliai. Katilas pagal europinį klasifikavimą turėtų būti ne mažesnės kaip ketvirtos klasės“, – paaiškina K. Buinevičius.
V. Ramanauskas primena ir tai, kad lietuviai puikiai gamina granules, tinkamas kūrenti biokuro katilus. „Jos yra sertifikuotos, nuolat eksportuojamos į Vakarų Europos valstybes, o jų kokybė užsieniečius tenkina jau daugybę metų. Visai kitaip su šilumos siurbliais. Jiems reikalinga elektros energija yra importuojama, nes Lietuva pati pasigamina tik apie 20 proc. visos suvartojamos energijos“, – primena V. Ramanauskas.
Kas turi savų malkų, apie šilumos siurblių įsigijimą negalvoja
Biokuro katilus gaminančios bendrovės „Kalvis“ atstovas Andrius Daujotas sako, kad šie katilai vis dar „ant bangos“ ne tik Lietuvoje, bet ir kaimyninėse valstybėse. Pagrindiniai juos perkančių žmonių argumentai yra susiję su savos miško valdos turėjimu.
„Miškus nuolat reikia valyti, todėl tie, kurie turi savą mišką, retai galvoja apie kitokį namų šildymo būdą nei biokuro katilas. Šiuolaikiniai granuliniai katilai atitinka griežtus penktos klasės reikalavimus. Tai reiškia, kad jie yra ne tik ekonomiški, bet ir ekologiški – oras neteršiamas kietosiomis dalelėmis ir kitomis kenksmingomis medžiagomis. Toks katilas dėl eksploatavimo patogumo prilygsta dujiniam katilui. Teisingai jį sureguliavus, telieka pripilti granulių į specialų bunkerį ir nepamiršti papildyti“, – patirtimi dalijasi šildymo ekspertas.
A. Daujotas paprašytas įvardinti, į ką reikia atkreipti dėmesį norint teisingai pasirinkti biokuro katilą, sako, jog labai svarbu žinoti, kokie namo šilumos nuostoliai. „Pavyzdžiui, B klasės 150 m2 namui gali užtekti ir 8 kW galios katilo, o C klasės 150m2 būstui jau reikia rinktis 14 kW galios įrenginį. Jei namas žemesnės klasės – tai teks statyti dar galingesnį katilą“, – pataria A. Daujotas.
Anot jo, daug šilumos nuostolių patiriama kietojo kuro katilus netinkamai eksploatuojant. „Būtina atkreipti dėmesį į iš radiatorių grįžtančio vandens temperatūrą – ji neturi būti mažesnė nei 57,5 laipsniai. Tokią aukštą vandens temperatūrą galima palaikyti teisingai sumontavus šildymo sistemą, t.y. įrengus trijų ar keturių eigų vožtuvą. Kai pasirenkamas pernelyg „galingas“ katilas, jis „dusinamas“ (uždaromos oro padavimo sklendės, kad malkos tik rusentų). Kai malkos negauna pakankamai oro, jos sudega, bet neduoda reikiamos šilumos“, – konsultuoja šildymo įrenginių ekspertas Andrius Černiauskas.
Kas neskaičiuoja – tas nesutaupo
Mokslų daktaras K. Buinevičius paskaičiavo, koks gyvenamojo ploto šildymo būdas labiausiai apsimoka taupyti norinčiam vartotojui.
„Žmogus, gyvenantis senos statybos bute, kurio plotas maždaug 60 kvadratinių metrų, šiuo metu už šildymą moka apie 78 eurus per mėnesį.
Jeigu jis kūrentų šį butą malkomis, tai šildymas atsieitų apie 30 eurų, jei granulėmis – 50-60 eurų per mėnesį. Na, o jeigu įsirengtų šilumos siurblį, mėnesinė kaina būtų panaši į centralizuotai tiekiamo šildymo arba netgi didesnė“, – tyrinėja K. Buinevičius.
Naujos kartos biokuro katilą įsirengęs Aloyzas Matiukas, gyvenantis Anykščių rajone, sako, jog jam labiausiai patinka tai, kad šiame katile galima kūrenti įvairų kurą: granules, malkas, anglį, bei smulkias medžio atraižas.
„Man tai yra pinigus taupantis įrenginys, nes aš turiu pigaus kuro. Patinka ir plačios katilo reguliavimo galimybės. Galiu elektroniškai kontroliuoti įrenginio galią, keisti naktinius ir dieninius temperatūros režimus, turėti nuotolinio valdymo galimybę“, – pasakoja investiciją padaręs vyras.
Dauguma šalies gyventojų, planuojančių keisti senus malkomis kūrenamus katilus katilus į efektyvesnius, vis dar laukia, kokie finansavimo mechanizmai juos pasieks artimiausiu metu. Vis dėlto espertai vienbalsiai tikina, kad su parama pasikeisti savo katilus galės tikrai ne visi – juk reikės pirminės investicijos, kuri, tikėtina, bus prieinama tik vidutines ir didesnes pajamas gaunantiems asmenims.