Vilniaus universiteto (VU) istorikė Giedrė Polkaitė pranešime spaudai apžvelgė, kaip lietuviai saugojosi prieš šimtą metų. Pasak jos, mitas, kad seniau lietuviai nerakindavo namų ar klėties durų – vis dar gajus, tačiau to meto statistika rodo ką kita: 1928-ųjų metų vagysčių suvestinė byloja, kad iš viso tais metais buvo užfiksuota 12 514 vagysčių ir 113 plėšimų, o tai sudarė apie 85 proc. visų šalies nusikaltimų.
Kodėl pagaliu užremiamos durys patyrė fiasko?
VU istorikės teigimu, prieš šimtą metų namų turtas būdavo saugomas elementariausiomis priemonėmis. Kai kurie gyventojai apsiribodavo tiesiog pagaliu ar basliu užremiamomis durimis, tačiau tokia apsauga tebuvo didelis nuvertinimas to meto ilgapirščiams.
„1926 m. žurnale „Policija“ rašyta, kad vagys, jei šalia nebūdavo žmonių ir nereikėdavo baimintis dėl triukšmo, duris tiesiog kirviu arba laužtuvu išmušdavo. Jeigu jiems tekdavo vengti triukšmo, nukeldavo duris nuo vyrių ar peiliu išpjovę skylę, duris atkabindavo bei įlįsdavo vidun“, – pasakoja G. Polkaitė.
Anot istorikės, saugumui užtikrinti prieš šimtmetį, kaip dar ir šiandien, būdavo naudojamos spynos. Tarpukariu dažniausiai būdavo naudojamos pakabinamos spynos, kaldintos amatininkų. Vėliau atsirado ir fabrikuose gamintos durys bei spynos. Tiesa, kaip teigia G. Polkaitė, vagių tai nė kiek nesulaikydavę.
„Skaitydami kriminalines kronikas labai dažnai rasime, kad įsilaužimo metu nusikaltėliai į patalpas patekdavo pritaikę visraktį, kuris tarpukariu vadintas virtiku – tai plieno gabalas užlenktu galu. Taip pat vagims praversdavo ir dildės. Kartais pakakdavo tiesiog kreivo vinies ar gabalo vielos. Policija gyventojams patarė atidžiai apžiūrėti savo namų spyną, ar nelikę vaško likučių, nes besiruošiantys vagystei nusikaltėliai tam, kad pritaikytų raktą, pasidarydavo spynos vaškinę formą“, – sako istorikė.
Rinkdavosi ir seifus, ir kasimą po žeme
Sudėtingesnė užduotis, anot G. Polkaitės, vagims buvo seifai – tarpukariu jie vadinti nedegamomis arba pinigų spintomis. „Seifus vagys ne tik bandydavo prapjauti ar išlaužti jų spynas, bet ir pripylę parako į išgręžtas skyles – sprogdindavo. Tokių seifų atidarymui prireikdavo mažiausiai 5-7 valandų. Todėl jei vagys negalėdavo tiek laiko išbūti nepastebėti, darbuodavosi ir per kelis kartus. Pavyzdžiui, jau išgręžtas skyles išeidami vagys užkimšdavo ir uždažydavo ta pačia spalva. Seifai, kaip ir šiais laikais, pirmiausiai buvo naudojami biuruose ir įstaigose, bet ir turtingesniųjų namų šeimininkai juos jau buvo įsirengę. Beje, patys seifai gaminti ir Lietuvoje“, – sako Vilniaus universiteto istorikė.
Pasak G. Polkaitės, neturėję seifų įsirengdavo slėptuves pagal savo fantaziją. Policija ragino nesinaudoti vagims seniai žinomomis ir įprastomis slėptuvėmis – neslėpti brangių daiktų spintose, induose, lovų šiauduose, priemenėse, pelenuose ar įsiūti į skalbinius, todėl vienas iš paplitusių apsaugos būdų – pinigus ar dokumentus užkasti. „Pernai buvo rasti net keli tokie „lobiai“. Vienas jų – gan plačiai paplitusi istorija apie Akmenės rajone Kruopių miestelyje rugpjūtį rastus pusšimtį sidabrinių Nepriklausomos Lietuvos litų, išleistų 1925 ir 1936 metais“, – atkreipia dėmesį G. Polkaitė.
Istorikė atkreipia dėmesį ir į tai, kad jau tais laikais būdavo bankų ar net saugos tarnybų, kurie reklamavo savo paslaugas saugant žmonių būstą ar turtą.
„Savo santaupas patikėti saugoti siūlėsi ir bankai, o apdrausti turtą gaisro ar vagysčių atveju – draudimo bendrovės. Labiausiai mane nustebinęs atradimas – tarpukario Lietuvoje galima buvo pasinaudoti saugos tarnybos paslauga. Štai reklama, kuri skelbė, kad Kaune ir Šiauliuose firma „Apsauga“ siūlo apsaugoti jūsų turtą nuo vagystės su įsilaužimu, taip pat siūlo ištikimus, apginkluotus ir patyrusius sargus bei nešė atsakomybę už vagystę su įsilaužimu“, – teigia istorikė.
Šiandien žengiame į Penktąją saugumo revoliuciją
„Bitės Profas“ Egidijus Adomkaitis skaičiuoja, kad per šimtmetį išgyvenome bene keturias saugumo revoliucijas ir šiandien žengiame į penktąją: „Pradėjome nuo basliais paremtų durų, tuomet įsidėjome spynas, vėliau daiktus saugojome seifuose, kol galiausiai pasitelkėme vaizdo stebėjimo kameras ir signalizacijas. Šiandien žymime naują etapą, kai pagaliau namus galime apsaugoti nuo visų pagrindinių grėsmių ir viską kontroliuoti savo išmaniuoju telefonu.“
Pasak jo, išmanios apsaugos sistemos ypatingos tuo, kad vienu metu saugo ne tik nuo įsibrovėlių, bet ir nuo gaisro, vandens ar kitų nelaimių. Svarbiausia, jos realiu laikui perduoda informaciją į išmanųjį įrenginį, todėl patalpų savininkas nuolat žino, kas dedasi jo namuose.
Tokią išmaniąją saugumo paslaugą šią savaitę pristatė ir bendrovė „Bitė Lietuva“. Pastarąją sudaro išmanioji apsaugos sistema „Ajax“, turto draudimas, galimybė prisijungti prie saugos tarnybų reagavimo paslaugos, lietuviška programėlė, leidžianti valdyti apsaugos sistemą net nebūnant namie ir profesionalų patarimai naudojantis paslauga.