Vilniaus Skansenas tampa Medinėmis Šnipiškėmis
Vilniaus Šnipiškių rajono dalis Skansenas – gyventojų vadintas Šanchajumi – pervadintas Medinėmis Šnipiškėmis. Tokį sprendimą priėmė Kultūros paveldo departamentas.
Vilniaus miesto savivaldybės teigimu, atnaujinus aktą, buvo pakeistas ne tik rajono pavadinimas, praplėstos ribos, bet ir nustatytos vietovės vertingosios savybės, akcentuojant jos architektūrinę, urbanistinę, želdynų bei socialinę vertę.
Poreikis keisti pavadinimą atsirado pastebėjus, kad 1938 m. užstatymo ir istorinio gatvių tinklo fragmentai išsilaikė platesnėje teritorijoje nei iki šiol saugota kultūros paveldo vietovė, vadinta Skansenu. Į tai atsižvelgiant, Vilniaus miesto savivaldybės Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo taryba priėmė sprendimą plėsti saugomos vietovės ribas.
Skansenu vadinta Šnipiškių dalis iki šiol apėmė S. Fino, Giedraičių, Šilutės, Krokuvos, Daugėliškio, Širvintų, Saracėnų bei Kalvarijų gatves.
Skaičiuojama, jog Skanseno teritorijos plotas buvo 78 724 kv. m; Medinės Šnipiškės išsiplėtė iki 196 504 kv. m.
Žemės sklypų ir pastatų savininkai palikti nežinomybėje
Vis dėlto, toks Kultūros paveldo departamento sprendimas sulaukė nepritarimo. Kaip skelbiama pranešime spaudai, dešimt pareiškėjų – įmonės ir privatūs asmenys – kreipėsi į Regionų administracinį teismą, kad minėtas aktas būtų panaikintas.
„Šnipiškės – labai gera vieta, esame įgyvendinę jose jau penkis projektus, kurie buvo populiarūs tarp pirkėjų. Tik niekas nenori gyventi senuose namuose be patogumų. Po šio Nekilnojamojo kultūros paveldo vertinimo tarybos sprendimo ir investuotojai, ir gyventojai jaučiasi apgauti, nes jų sklypai nebeturi jokios vertės, jei ten negalima plėtra“, – kalbėjo Igoris Trofimovas, UAB „Lithome“ direktorius, kurio įmonė prieš metus įsigijo sklypą Šnipiškėse.
„Buvo daug įvairiausių Šnipiškių tvarkymo koncepcijų, kol galiausiai Vilniaus bendrasis planas išsprendė situaciją – saugoma centrinė teritorija, vadinama Skansenu, o aplink ją leidžiama statyba, tolstant nuo saugomos teritorijos pamažu kylanti aukštyn, kad nauji statiniai neužgožtų vertingų medinių pastatų. O dabar, praplėtus saugomą teritoriją, leidžiama statyti tik medinius pastatus, bet realiai tai daryti neįmanoma, nes nėra galimybių patenkinti priešgaisrinių reikalavimų“, – komentavo situaciją Vytas Zabilius, UAB „Regroup Capital“ direktorius, Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos valdybos pirmininkas.
Statant ar rekonstruojant medinius pastatus Šnipiškių teritorijoje, laikantis istorinių posesijų ribų negalima užtikrinti gaisrinės saugos reikalavimų dėl per mažų atstumų tarp pastatų, dėl mažo sklypų dydžio bei siaurų gatvelių. Jau dabar egzistuoja reali gaisro grėsmė, o pastačius dar daugiau medinių pastatų rizika tik padidėtų. Taigi, reikalaujant Medinėse Šnipiškėse statyti daugiausia medinius pastatus, faktiškai užkertamas kelias bet kokiai naujai statybai ar rekonstrukcijai.
„Esame įsigiję kelis sklypus Kintų, Širvintų gatvėse. Planavome sklypus sujungti į vieną ir statyti trijų aukštų gyvenamuosius namus su mansardomis, kaip numatyta Vilniaus bendrajame plane. Dabar sužinome, kad sklypai patenka į patikslintą kultūros paveldo vietovę ir yra saugomos šios sklypų ribos. Mums svarbu saugoti istorinį kultūros paveldą, bet tikrai nesuprantame, ką verta saugoti tuščiame sklype“, – stebėjosi MERKO Lietuvoje vadovas Saulius Putrimas.
Panašius klausimus kėlė ir kiti vystytojai, vietos gyventojai, staiga supratę, kad savo namų kieme turi vadovautis naujai nustatytais griežtais, veiklą toje teritorijoje ribojančiais teisės aktais.
Neaišku, ką ir už kokias lėšas planuojama saugoti
Besikreipiantiems į teismą kyla ir kitas klausimas – kas iš tiesų čia saugoma? Rasti atsakymą matant saugomoje teritorijoje ruberoidu apkaltus sukiužusius namelius nėra lengva.
„Saugotinų namų mūsų gatvėje nematau, bet gretimame sklype – kaimynų lauko tualetas, kuriuo jie iki šiol naudojasi. Vasarą kvapai – tikrai ne kokie. Ir dabar visa tai užšaldoma? Apie kokias Rumšiškes čia kalbama, kai daugelis namų praplėstoje teritorijoje yra tokios būklės, kad juos paprasčiau griauti ir statyti iš naujo“, – svarstė Veprių gatvės gyventojas Gediminas M.
Daugelis gyventojų ir sklypų savininkų apie atsiradusius naujus apribojimus sužinojo jau kaip apie įvykusį faktą – į numatomus Vertinimo tarybos posėdžius, kuriuose svarstyti su Medinėmis Šnipiškėmis susiję klausimai, jie nebuvo pakviesti, apie tai sužinojo kas iš feisbuko, kas iš nuogirdų. Tie, kurie posėdžiuose dalyvavo, išsakė argumentus, kodėl nepritaria planuojamiems pokyčiams, bet į jų pastabas, komentarus ir prašymus neįtraukti jų būstų ar sklypų į siūlomą kultūros paveldo teritoriją, nebuvo sureaguota.
Architektai pritaria išsaugojimui
Urbanistas, architektas dr. Gintautas Tiškus akcentuoja, kad Medinės Šnipiškės – tai pavadinimas, metafora, bet tikroji vertybė yra ne medis (sandėliukai, medinės tvoros ar mediniai lauko tualetai). „Šnipiškių vertingosios savybės yra išlikusi autentiška ar artima autentiškai urbanistinė struktūra, gatvių tinklas, užstatymo tipas, pastatų bruožai. Aišku, kad teritorijoje yra ir saugomų medinių ir mūrinių pastatų“, – kalbėjo urbanistas.
Jis akcentavo, kad Šnipiškių teritorija patenka į Vilniaus istorinio miesto centro, kuris yra saugomas UNESCO paveldas, buferinę vizualinės apsaugos zoną (pazonį). Ši teritorija pradėta saugoti nuo 1994 metų, kaip Vilniaus istorinis centras buvo įtrauktas į UNESCO paveldo sąrašą.
„Miesto centras su istoriniais priemiesčiais sudaro visumą, o tai reiškia, kad užstatymas šioje zonoje turi būti reguliuojamas. Dar 1994 metais Šnipiškės paskelbtos vietinės reikšmės urbanistikos paminklu. Bendruosiuose planuose saugomos teritorijos ribos nežymiai kito 1998 m. ir 2007 m. bendruosiuose planuose, tačiau drastiškai sumažėjo tik 2021 metais patvirtintame Vilniaus bendrajame plane. Taigi, turime ne naujai atsiradusią urbanistinio paminklo teritoriją, o teritoriją, kurios vertingosios savybės buvo fiksuotos ir saugomos jau senai“, – įsitikinęs G. Tiškus.
Jo nuomone, medinių Šnipiškių išsaugojimas – tai visuomenės intereso gynimas. Tiesa, anot jo, savivaldybė turi spręsti klausimus ir dėl šios vietos inžinerinės infrastruktūros sutvarkymo.
Architektas Markas Grinevičius mano, jog Šnipiškės turėtų būti saugomos ir galėtų būti modernios medinės architektūros pavyzdys Vilniuje, balansas tarp seno ir naujo.
„Daugelis tyrimų rodo, kad žmogui sunku įsivaizduoti ar priimti sprendimus, siekiančius toliau nei trunka jo gyvenimas. Todėl tai turėtų būti valstybės sprendimas ir šios vietos išsaugojimas neturėtų būti nulemtas tik gyventojų noro ar nenoro. Sunaikinti galime greitai, bet ateinančios kartos jau nepamatys, kaip atrodė senieji Vilniaus priemiesčiai“, – įsitikinęs M. Grinevičius.
Jis mano, kad išsaugoti Šnipiškių medinukus galima ir labai originaliai. „Nebūtina užkonservuoti, nebūtinai prisirišti tik prie aukštingumo ar medžiagos – medžio. Galima rasti individualių sprendimų, kaip išsaugoti tuos pastatus. Juos netgi galima įkomponuoti į šiuolaikinę architektūrą“, – svarstė pašnekovas.
