Vienas sparčiausiai besivystančių sostinės rajonų pretenduoja tapti naujuoju Vilniaus centru: vieta gyventi – itin patraukli

Dešinioji Neries krantinė Vilniuje turbūt yra geriausiai atpažįstama iš finansinio miesto centro dangoraižių, tačiau tai tikrai ne vienintelis šios sostinės dalies išskirtinumas. Visas Šnipiškių rajonas pasižymi savitu urbanistiniu kraštovaizdžiu, kuriame persipina skirtingi istoriniai bei kultūriniai sluoksniai. Bene ryškiausias to pavyzdys yra Skansenu vadinama Šnipiškių dalis, kuri yra pripažinta urbanistine, architektūrine ir etnokultūrine vertybe.

Kuo ji ir visos Šnipiškės yra ypatingos, pranešime spaudai pasakoja architektė Agnė Gabrėnienė, o mintimis apie tolimesnę rajono plėtrą dalinasi architektas Algirdas Kaušpėdas.

Rajonas su turtinga istorija

A. Gabrėnienė pasakoja, kad rašytiniuose ir ikonografiniuose šaltiniuose Šnipiškės minimos nuo XVI a. pirmosios pusės. Vilniaus priemiesčiu ilgą laiką buvusią miesto dalį su sostinės centru ir senamiesčiu pirmą kartą sujungė dabartinio Žaliojo tilto vietoje XV a. viduryje pastatytas įspūdingas jo pirmtakas. Šis pusiau medinis, pusiau mūrinis tiltas Vilniaus miesto plane yra pavaizduotas ir žymiajame Georgo Brauno sudarytame ir 1572 metais pirmą kartą išleistame Pasaulio miestų atlase.

„Neries slėnis, ties kuriuo prasideda Šnipiškės, buvo patogi vieta upe plukdomoms prekėms laikyti, tad čia pradėti statyti sandėliai. Šnipiškės išsiskyrė ir tuo, kad ši teritorija buvo turtinga gero molio klodais. Ši žaliava buvo tiek eksportuojama, tiek gausiai naudojama keraminių dirbinių ir plytų gamybai vietoje. Kaip ir kiti Vilniaus priemiesčiai, Šnipiškės taip pat visada išsiskyrė savo sodais, kurių dalis yra išlikę ir iki šių dienų. Žmonės čia plačiai užsiėmė daržininkyste“, – sako A. Gabrėnienė.

Viena autentiškiausių Šnipiškių vietų – Skansenas

Architektė pasakoja, kad naujas Šnipiškių istorijos etapas prasidėjo, kai 1875 metais sudarytame Vilniaus miesto perspektyviniame plane buvo numatyta miesto plėtra šiaurės kryptimi. Vadovaujantis šiuo planu buvo nutiesta Giedraičių gatvė, šalia kurios nuo 1890 metų iki XX a. pradžios vyko intensyvios medinių gyvenamųjų namų statybos. Dabar ši, daugiausia mediniais sodybiniais namais užstatyta, teritorija vadinama Skansenu ir yra pripažinta urbanistine, architektūrine bei etnokultūrine vertybe.

„Toks pavadinimas šiai Šnipiškių daliai prigijo būtent dėl mažaaukščių medinių namų ir kilo nuo Stokholme esančio etnografinio muziejaus tuo pačiu pavadinimu. Tikrasis Skansenas yra seniausias pasaulyje medinių namų muziejus po atviru dangumi, į kurį suvežti medinės architektūros pavyzdžiai iš visos Švedijos“, – sako A. Gabrėnienė.

Išsiskyrė medine architektūra ir sodais

Architektės teigimu, Šnipiškių rajonas ilgą laiką nebuvo laikomas centrine Vilniaus dalimi. Tai buvo šalia svarbių prekybinių kelių besiformuojantis priemiestis. Priemiesčio statusą ir veidą, anot A. Gabrėnienės, Šnipiškės išlaikė iki pat antrosios XX a. pusės ir ilgą laiką išsiskyrė kaip itin žalias bei gausus medinės architektūros rajonas.

„Šnipiškėms iki XX a. antrojoje pusėje čia prasidėjusių statybų buvo būdinga smulki tūrinė-erdvinė struktūra. Rajone dominavo neįmantrūs mažaaukštės statybos nameliai tradiciniais šlaitiniais stogais. Šnipiškių rajonas žinomas ir dėl rytiniame jo pakraštyje, vadinamame Piromonte, išlikusios vienos iš keleto Anglijos bei Vokietijos miestų pavyzdžiu statytų namų kolonijų. Jos Vilniuje XIX a. pabaigoje pradėtos statyti verslininko, bankininko, visuomenės veikėjo ir filantropo Juozapo Montvilos iniciatyva“, – sako A. Gabrėnienė.

Rajonas ėmė keistis sovietmečiu

Anot architektės, kiek gruboki, žemi, dažnai be ypatingų apdailos detalių ar net skurdūs mediniai Šnipiškių namai yra tikra elegantiškų medinių Žvėryno vilų priešingybė. Tačiau būtent šie bruožai ir formuoja Šnipiškių priemiesčio medinės architektūros išskirtinumą bei charakterį, iliustruoja čia susiklosčiusias istorines aplinkybes, praeities gyvenimo būdą bei sąlygas.

„Ilgą laiką Šnipiškėse gyveno ir dirbo daugiausia valstiečiai ir amatininkai. Sovietmečiu čia buvo atkelti nauji žmonės, o privatūs mediniai namai, kuriuose anksčiau gyvendavo po vieną šeimą, buvo padalinti keliems skirtingiems šeimininkams. Tai lėmė medinės architektūros sudarkymą ir ženkliai prisidėjo prie bendro Šnipiškių sunykimo ir apleidimo“, – sako A. Gabrėnienė.

Nuo priemiesčio iki naujojo miesto centro

A. Gabrėnienė pasakoja, kad sovietmečiu Šnipiškėms buvo parengtas ne vienas grandiozinis užstatymo daugiabučiais ir visuomeniniais pastatais projektas. Šie planai numatė visos rajone nusistovėjusios urbanistinės struktūros keitimą. Nors dauguma šių planų taip ir liko neįgyvendinti, tačiau teritorija bene pirmą kartą buvo pradėta matyti kaip naujas Vilniaus centras.

„Visgi 1964 metais organizuotas konkursas naujai su miesto branduoliu susietai zonai dešiniajame Neries krante suformuoti lėmė pasikeitusį Šnipiškių veidą. Palei Šv. arkangelo Rapolo bažnyčios šoninį fasadą vedęs miesto kelias virto erdvia pėsčiųjų alėja, įrėminta naujų statinių. Ši trasa vedė link tuo metu suprojektuoto, tačiau tik devintajame praeito amžiaus dešimtmetyje pastatyto dvidešimt dviejų aukštų viešbučio, kuris maždaug trisdešimčiai metų tapo naująja šios vietos ir viso Vilniaus architektūrinio kraštovaizdžio dominante, pirmuoju miesto „dangoraižiu“, neabejotinai turėjusiu įtakos ir tolimesniam Šnipiškių užstatymui aukštybiniais pastatais“, – sako A. Gabrėnienė.

Tampa viena patraukliausių sostinės vietų gyventi

Šiandien Šnipiškės yra vienas sparčiausiai besivystančių sostinės rajonų, kurio centrinė lokacija ir plėtojama infrastruktūra daro jį itin patrauklų naujakuriams. Architektas A. Kaušpėdas čia regi galimybes suderinti vienus aktualiausių urbanistinės plėtros principų – bendruomeniškumą, žalumą ir žmonėms bei jų sveikatai palankią aplinką. Būtent šiais principais paremtas A. Kaušpėdo vadovaujamos „JP Architektūros“ komandos suprojektuotas „Naujojo Skanseno“ kvartalas, kurį šalia Linkmenų gatvės Šnipiškėse vysto darnios miestų plėtros ir statybų bendrovė „YIT Lietuva“.

„Bendruomeniškas, žalias ir sveikas rajonas – tuo ilgą laiką išsiskyrė Vilniaus Skansenas. Visi šie principai konkrečią išraišką įgijo ir „Naujojo Skanseno“ projekte. Kvartalą kertanti vieša alėja – „Žalioji rėva“ – pabrėžia kvartalo bendruomenės atvirumą. Tuo metu žalieji plotai rėvos šlaituose, kiemuose ir ant stogų įrengtose terasose kuria ryšį su gamta ir primena istoriniame Skansene dominavusius sodus. Tuo metu „Sporto takas“ bei lauko treniruoklių stotelės atspindi sveikos gyvensenos siekį“, – pasakoja A. Kaušpėdas.

Plėtra grąžina Šnipiškėms gyvybę

Architektas pažymi, kad šiame Šnipiškių atgimimą žyminčiame kvartale pavyko įgyvendinti asmeninę savo svajonę – darniai į vieną urbanistinį audinį perpinti viešas, bendruomenės ir privačias erdves. Tam kvartale kurtos aiškios erdvių kategorijos – viešąją erdvę formuoja per visą kvartalą vingiuojanti „Žalioji rėva“ ir aplinkinės gatvės, bendruomenės erdvę sudaro kiemai, žaidimų aikštelės, o privačią – gyventojų terasos, kiemeliai, lodžijos ir balkonai. Visos šios erdvės ne atskirtos, o papildo viena kitą ir veikia kartu.

Kalbėdamas apie tolimesnę Šnipiškių raidą ir rajono potencialą A. Kaušpėdas pabrėžia, kad čia jau kurį laiką aktyviai formuojasi naujasis Vilniaus centras – statomi gyvenamieji kompleksai, viešbučiai, administraciniai pastatai. Kartu architektas pažymi, kad Konstitucijos prospektui iki šiol dar trūksta kritinės urbanistinės masės – interesų centrų koncentracijos, įvairovės, gyventojų. „Naujojo Skanseno“ kvartalas, architekto įsitikinimu, prisidės prie šios urbanistinės masės didinimo ir bendro Šnipiškių atsigavimo.