Bendrovės „Darnu Group“ įsteigtos „Darnaus miesto laboratorijos“ atlikto tyrimo rezultatai atskleidė – geriausiai rajono išplanavimą vertina Lazdynų (7,62 balai iš 10), Žvėryno (7,48), Naujamiesčio (7,47) bei Antakalnio (7,26) gyventojai. Mažiausiai savo gyvenamu rajonu patenkinti Viršuliškėse (6,22), Grigiškėse (6,35), Naujininkuose (6,53) bei Pašilaičiuose (6,58) įsikūrę vilniečiai.
Kokie veiksniai turi didžiausią įtaką gyventojų laimės indeksui? Pranešime spaudai atsako urbanistas Martynas Marozas.
Svarbiausia – patogumas
„Svarbiausia, kad žmogus savo rajone nesijaustų pamirštas. Vilniuje yra rajonų, kurie nuolat tvarkosi, atsinaujina, tuo tarpu kitos miesto dalys lieka tarsi nuošalyje. Intensyviausiai apgyvendintos teritorijos neretai lieka pamirštos ir priešingai – mažiausiai apgyvendintos sulaukia didžiausių investicijų. Taip neturėtų būti“, – tikino M. Marozas.
Urbanistas sako, kad vienas iš svarbiausių veiksnių, lemiančių gerą savijautą – tai patogiai suprojektuota aplinka. Nuo skirtingiems poreikiams pritaikytų šaligatvių iki liftų daugiabučiuose – visi norime patogiai judėti, aplink turėti visas reikalingas paslaugas ar pramogas.
„Kalbu ir apie senjorų, ir apie neįgaliųjų integraciją, vaikų žaidimų aikšteles. Kai šaligatvių bortai nuleisti taip, kad būtų patogu važiuoti vežimėliu, kai nereikia laukti laiptinėje kaimyno, jog šis padėtų užsinešti daiktus, o gali pasinaudoti liftu, kai kvartalas patogiai išplanuotas ir nereikia sukti rato norint į jį patekti, kai neapribotas pėsčiųjų judėjimas – tuomet gyventi tampa malonu“, – sako M. Marozas.
Apklausos duomenimis, vertindami rajono patogumą gyventi, vilniečiai didžiausią dėmesį kreipia į išvystytą infrastruktūrą, patogiai iš rajono pasiekiamus svarbiausius lankytinus objektus. Kas penktas sostinės gyventojas prioritetą teikia susisiekimui ir siekiui aplenkti transporto spūstis, tai pat norėtų gyventi ramiame rajone geroje, patogioje vietoje, kurioje nereikėtų sukti galvos dėl automobilio parkavimo.
Šią tendenciją kaip vieną iš svarbiausių kriterijų renkantis būstą tarp savo klientų pastebi ir „Darnu Group“ ekspertai. Galimybė visas kasdienes paslaugas ar pramogas pasiekti pėsčiomis – ypač svarbi centrinės miesto dalies gyventojams.
„Vieta, kurioje įsikuriame, pirmiausia turi būti patogi. Patogumas pastaraisiais metais vis labiau laimi prieš norą gyventi atokiai, toliau nuo žmonių. Tai rodo ir tankėjantis Vilnius: užmiestyje prieš kurį laiką įsikūrę vilniečiai vis aktyviau grįžta į miestą.
Jei norime, kad žmonės rajone jaustųsi gerai, jis turi būti gyvas, turintis savo bendruomenę ir vidinį gyvenimą. Parduotuvėlės, kavinės, biurai, sporto klubai, meno erdvės, gamtos prieglobstis – viskas turi tilpti vienoje įvairialypėje erdvėje, kad joje norėtųsi gyventi ir būti“, – įsitikinusi bendrovės korporatyvinių reikalų ir rinkodaros direktorė Akvilė Liaudanskienė.
Pasak jos, būtent dėl šios priežasties šiandien mūsų gyvenimo ritmui nebetinka iš ankstesnių dešimtmečių užsilikęs terminas „miegamieji rajonai“ – visi rajonai, norint užtikrinti gerą miestiečių savijautą, turėtų tapti gyvenamaisiais, kupinais gyvybės.
Žaliųjų zonų ir socializacijos svarba
Pasak M. Marozo, gerai gyventojų savijautai didelę įtaką daro ir gamta, žaliosios zonos mieste. Ne veltui tarp pagal išplanavimą patraukliausių rajonų sąraše atsiduria tokie Lazdynai, Žvėrynas, Antakalnis.
Nors dalis rajonų turi žaliųjų plotų ir pasivaikščiojimams skirtas viešąsias erdves, yra ir tokių, kuriuose jų trūksta. Juose silpnai išvystyta socialinė infrastruktūra, o dalį viešųjų erdvių užima automobilių stovėjimo aikštelės.
Perkūnkiemis, Šeškinė – šiuos rajonus M. Marozas vadina modernistiniais, „išplanuotais pagal modernistinę laisvo planavimo koncepciją“. Juose, rodos, erdvės pakanka, tačiau ji – neišnaudota, nesukuria pridėtinės vertės.
„Taip, yra darželiai, mokyklos, tačiau jei dar truputį daugiau laiko ir meilės skirtume dizainui, renovacijai, galbūt čia galėtų atsirasi bendruomeniniai daržai, atnaujintos žaidimų aikštelės – rajonai atgimtų“, – sakė M. Marozas.
Kaip probleminę sritį jis išskyrė ir parkavimo klausimą: pasak pašnekovo, kol automobilių stovėjimas nebus apmokestintas, rajonų kiemai neišsivalys.
„Jei įvestume dešimties centų už valandą tarifą, parkavimo vietų poreikis sumažėtų apie 30 proc. Maždaug trečdalis automobilių niekada nejuda iš vietos, dar trečdalis išjuda 1 – 2 kartus per savaitę ir tik likęs trečdalis yra naudojami kasdien. Dėl tokios situacijos neretai atrodo, kad trūksta stovėjimo vietų, tačiau taip nėra, tiesiog dalis automobilių yra nenaudojami. Gal tuomet vertėtų pagalvoti apie jų pardavimą?“ – svarstė urbanistas.