Daugiabučiai statomi darbininkams
Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Architektūros fakulteto dekanas, doc. dr. Liutauras Nekrošius pasakojimą apie Vilniaus miesto statymą pradeda pabrėždamas, kad Vilniaus vizija sovietmečiu ne kartą keitėsi, todėl ir kai kurie jo mikrorajonai labai išsiskiria iš kitų. Pirmiausia, anot pašnekovo, reikia išskirti Naugarduko gatvę, kurioje stovi vieni seniausių daugiabučių Vilniuje.
„Ankstyvieji daugiabučių rajonai, pavyzdžiui, Naugarduko gatvėje, yra gamykliniai. Tokie rajonai statyti šalia gamyklų ir buvo skirti gamyklų darbuotojams“, – sako docentas.
L. Nekrošius tęsia, kad vėliau nuspręsta keisti mikrorajonų koncepciją – atsisakyti gamyklų ir projektuoti tik daugiabučius. Vienas pirmųjų ir turėjęs būti pavyzdiniu – Lazdynai.
„Lazdynai buvo pirmasis rajonas, kuriame nebuvo pramonės, jis buvo pirmasis miegamasis rajonas, kurio funkcija – tik gyvenamoji. Ir tada tie 44 tūkst. gyventojų iš ryto išvažiuoja iš Lazdynų, pavyzdžiui, į Panerių gatvę dirbti ir vakare grįžta. Tačiau paaiškėjo, kad tokia vizija turi spragų. Tuomet projektuojamos Karoliniškės, kuriose jau atsiranda lengvoji pramonė. Pradedama galvoti, kurti tarsi mažus miestelius, kuriuose atskiriamos funkcijos. Tiesiog ieškoma būdų, kaip leisti miestui greitai išaugti“, – pasakoja VGTU Architektūros fakulteto dekanas.
Pasak jo, ieškant būdų, kaip miestui greičiau augti, kyla idėja, kad jį reikia projektuoti atskirais rajonais, kurie turės atskiras savo funkcijas: atskiras rajonas pramonei, gyvenimui ir pan. Kaip pasakoja L. Nekrošius, vienas toks gyvenimui skirtas rajonas (kitaip – miegamasis rajonas), žvelgiant į modelį, turėtų būti sudarytas iš maždaug 4 mikrorajonų, o viename mikrorajone turėtų gyventi apie 10-12 tūkst, gyventojų.
„Tuose mikrorajonuose yra ir gyventojų aptarnavimo funkcijos. Dalis paslaugų yra suteikiama šalia namų, tame pačiame mikrorajone. Pavyzdžiui, Pašilaičiai. Yra tie trys vadinamieji „žiedai“: Gabijos, Medeinos ir Žemynos gatvės. Tai kiekvienas „žiedas“ – atskiras mikrorajonas. Jis turi savo visuomeninį centrą. Ir jame yra maisto prekių parduotuvė, vaistinė, paštas ir pan.. Kitaip sakant, tam tikras kiekis funkcijų. Dalis funkcijų yra rajono centre, tai šiuo atveju Pašilaičiuose“, – apie rajonų kilmę pasakoja L. Nekrošius.
Tarprajoniniai centrai
Pašnekovas tęsia, kad mieste taip pat buvo planuojami tam tikri tarprajoniniai centrai. Vienu iš jų turėjo tapti ir Ukmergės plentas, kuriame buvo planuojama daugiau visuomeninių paslaugų. Visiškai išskirtinės paslaugos, pavyzdžiui, Nacionalinis dramos teatras ar pan., buvo planuojamos Vilniaus centre.
Deja, pasak L. Nekrošiaus, tokio rajoninio centro idėja nebuvo įgyvendinta: „Vienas iš rajono centro pavyzdžių – teritorija Lazdynuose. Ten kadaise buvo kino teatras, baseinas. Tiesa, Šeškinėje taip pat buvo pastatytas kino teatras. Tai po truputį idėjos išpildymas vyko, bet daugiausiai tiesiog pagrindinių ir būtinų paslaugų teikimas. Daugiausiai vis tik buvo įgyvendinami mikrorajono centrai, nes jie būtiniausi, be jų žmonės negalėtų gyventi.“
Pasak L. Nekrošiaus, vaikų darželiai buvo statomi daugiabučių kiemuose, saugioje aplinkoje. Tačiau ši idėja nebuvo labai gera, nes, kaip aiškina pašnekovas, vėliau į tuos pačius darželius pradėti vesti vaikai ir iš kitų rajonų, tėvai įprato vaikus vežti automobiliais, o sovietmečiu statyti darželiai nėra tam pritaikyti, šalia jų retai būna gatvė ar kelias.
Kad industriniai, vienodi, pilki rajonai nebūtų tokie nuobodūs, kaip pasakoja doc. dr. L. Nekrošius, buvo iškelta idėja juose įrengti viešąsias erdves. Tačiau, anot pašnekovo, dėl lėšų trūkumo tikrai verta dėmesio viešoji erdvė įrengta tik Lazdynuose, kurie buvo statomi kaip pavyzdinis rajonas.
„Lazdynuose turime Vėtrungę, fontanus ir kitus objektus, tačiau kitiems rajonams lėšų jau neužteko, todėl teko įrengti labai ekonomiškus objektus, kurie tarsi turėjo priminti viešąją erdvę. Karoliniškėse, Viršuliškėse, Justiniškėse buvo pavienės skulptūros. Šeškinėje yra apgriuvęs visuomeninis centras, kuriame buvo baseinas su laikrodžiu jame“, – pavyzdžius vardija architektas.
Justiniškių, Viršuliškių ir Karoliniškių tarprajoninis centras gali būti teritorija aplink dabartinį PC „Mada“.
Skirtingi rajonų projektai
Vaikštant po Vilnių, tenka pastebėti, kaip skiriasi miesto mikrorajonų išplanavimai. Taip yra todėl, kad jie buvo projektuojami skirtingai. Pavyzdžiui, L. Nekrošius pamini Žirmūnus. Šis rajonas yra XX a. linijinio miesto koncepcijos pavyzdys, kai susisiekimas rajone vyksta viena pagrindine gatve, kurios gale – pramonės teritorija.
„Žirmūnai, pavyzdžiui, turi upę, poilsio zoną, susisiekimą Žirmūnų gatve ir už jos yra pramonės teritorija. Ir dabar dar yra įmonių. Mūsų linijinio miesto mastelis yra labai mažas, kitose pasaulio šalyse yra daug didesnių. Tokio principo esmė, kad galima be galo tęsti tokį linijinį miestelį“, – aiškina docentas.
Kita vertus, visai šalia esančiame Antakalnyje statybos nebuvo populiarios, nes pasak L. Nekrošiaus, jame tiesiog buvo sudėtinga planuoti projektus dėl architektūros paveldo objektų, pavyzdžiui, barokinių bažnyčių, istorinių vilų ir kitų objektų.
Pašnekovas tęsia, kad linijinio miesto pavyzdys gali būti ir Karoliniškės. Palei dabartinį Laisvės prospektą sutelkti prekybos centrai skirtingais pavadinimais: Merkurijus, Saturnas ir pan. Gatvių pavadinimai, anot pašnekovo, anuomet Laisvės prospekte skambėjo Perkūno, Žvaigždžių ir kitais panašiais pavadinimais. Kodėl? Nes dabartinis Laisvės prospektas buvo vadinamas Kosmonautų prospektu.
„Atskirus mikrorajonų centrus statė palei Laisvės prospektą, ir įterpė visam rajonui svarbius objektus: poliklinika, turgus ir pan.“, – pasakoja L. Nekrošius.
Rajonas plyname lauke
Tačiau 80-aisiais linijinio miesto kūrimo idėjos imtos kritikuoti. Todėl pradėta ieškoti kitų būdų, kaip suplanuoti funkcionalų miegamąjį rajoną. Taip pereita prie perimetrinio užstatymo projektų. Vienas pirmųjų taip suplanuotų rajonų buvo Pašilaičiai, vėliau – Pilaitė.
„Pradėtos planuoti neaukštų daugiabučių rajonas su pėsčiųjų gatvėmis, alėjomis, kurios veda į prekybos centrą. Rajonas dygsta plyname lauke“, – aiškina ekspertas ir priduria, kad būtent į tokį gyvenamosios teritorijos planavimą reikėtų koncentruotis ir šiomis dienomis, nes dabar statomi daugiabučių kompleksai, kurie yra aptveriami tvoromis, jau buvo nepateisinę darnaus miesto lūkesčio.
VGTU Architektūros fakulteto dekanas pasakoja, kad sovietmečiu buvo ieškoma, kaip nebrangiai ir funkcionaliai suplanuoti miestą.
„Pašilaičiai, vėliau ir Pilaitė, yra laisvo planavimo rajonai. Tai reiškia, kad jie iš esmės yra plyno lauko projektai ir skiriasi nuo prieš tai buvusių. Pavyzdžiui, Naujamiestyje turime saugoti jau esamus pastatus, atsižvelgti į istorinę aplinką. Pokario metais buvo planas, kad miestas plėstųsi dešine Neries krantine Naugarduko gatvės, oro uosto kryptimi. Bet vėliau buvo pakeista koncepcija ir tas miestas ėmė plėstis nuo dabartinio Laisvės prospekto. Tačiau ilgai buvo delsiama pradėti, nes tai buvo projektas nuo nulio, reikėjo visas komunikacijas suvesti ir pan.“, – aiškina doc. dr. L. Nekrošius ir priduria, kad vis tik pagaliau išdrįsus projektuoti ir statyti laisvo planavimo rajonas pastebėta, kad toks būdas yra greitesnis ir lengvesnis, nes tose teritorijose nėra saugomų objektų, kurių autentiką būtina išlaikyti.
VGTU Architektūros fakulteto dekanas doc. dr. L. Nekrošius įsitikinęs, kad sovietmečiu sudaromus rajonų planus ir viešųjų įstaigų, pavyzdžiui, vaikų darželių, planavimą žiūrėta labai trumparegiškai. Anot jo, vis dažniau senųjų daugiabučių gyventojai apsitveria teritoriją, nes į savo kiemą nenori įsileisti prašalaičių. Taip užtvenkiami pėsčiųjų srautai ir pan. Kita vertus, pasak pašnekovo, šiandien miegamieji rajonai atgyja, juose kuriasi smuklusis verslas, atsiranda naujų paslaugų.