Intensyvėjant statyboms, vis pasvarstoma, kurie šiuolaikiniai pastatai susilies tarpusavyje ir taps nepastebimi arba neverti dėmesio, o kurie pateks į architektūros vadovėlius ir kultūros paveldą kaip dabartinio laikmečio skiriamieji ženklai. Architekto Algirdo Kaušpėdo nuomone, išliekamąją vertę architektūroje sukuria gebėjimas darniai įterpti architektūros kūrinį į aplinką, meninė-medžiaginė sprendimo kokybė ir socialinė architektūros dimensija.
Jam antrina ir Vyriausiasis Vilniaus architektas Mindaugas Pakalnis, kuris atkreipia dėmesį, kad dabar pasaulyje didesnė reikšmė ir svoris suteikiami nebe pastatams, o erdvei aplink pastatą, miesto erdvių sistemoms, aikštėms, skverams.
„Jeigu mes pastatysime negražų namą, nesvarbu iš stiklo, plytų ar betono, po 27 metų jį bus galima arba nugriauti, arba perdaryti fasadą, bet jei sukursime negyvybingą erdvinę miesto struktūrą, ją pakeisti bus daug sunkiau. Taigi, pagrindinis iššūkis ateičiai – sukurti ir palaikyti kokybiškas viešas erdves, kuriose virtų gyvenimas, būtų daug žmonių ir socialinių veiklų.“
A. Kaušpėdas sutinka, kad svarbi ne tik pastato išorė, bet ir jį supanti aplinka bei viduje sukurtas interjeras.
„Šiuolaikinė architektūra yra atvira, skaidri, konceptuali, todėl ne visada gali atskirti išorę nuo vidaus, eksterjerą nuo interjero. Žinoma, tik suderinta, kaip darni visuma, gerai „sustyguota“ architektūra – aplinka-fasadas-interjeras yra pati sėkmingiausia ir žmonių mėgstamiausia“, – teigia jis. Pasak architekto, puikiausiu tokios visumos pavyzdžiu gali pasitarnauti ką tik atidarytas MO muziejaus pastatas Vilniuje.
Šiuolaikinė Lietuvos architektūra – kokia ji?
A. Kaušpėdas Lietuvos architektūrą įvertina labai gerai: „Turime puikias meistrystės tradicijas. Visada orientavomės į geriausias Europos praktikas ir šiandien pasiekėme tarptautinius standartus atitinkantį profesinį lygmenį“. Jo teigimu, jau atsiranda iš tiesų autentiškų, nematytų užsienio architektūros portaluose architektūros darbų ir tai byloja apie pasitikėjimą savimi, savo kelio paieškas.
„Turime puikios individualių namų architektūros, medinės architektūros kūrinių. Architektūra kyla iš gyvenimo. Jei gyvename atvirai, draugiškai – mūsų pastatai panašėja su Skandinavijos architektūra. Jei gyvename nedemokratiškai, prieštaringai – tai ir architektūra primena praeitį“, – svarsto jis.
M. Pakalnio nuomone, pastaraisiais metais šiuolaikinė architektūra Vilniuje išgyvena savęs ieškojimo laikotarpį ir kol kas dar nėra tapusi tam tikru atpažįstamu prekės ženklu. Jis pastebi, kad atgavus nepriklausomybę ir atsiradus naujoms technologijoms bei galimybėms, kilo privačių užsakovų noras išreikšti save, kuris iš pradžių pasireiškė neskoningumu, bet ilgainiui ėmė transformuotis į supratimą, kas tai yra gera architektūra.
Jo teigimu, nors daug mokomės iš olandų, danų ir kitų skandinavų šalių bei matome iš tų šalių ateinančias tradicijas, kurias perimame, vis dėlto kol kas neturime savo lengvai atpažįstamo braižo, kai pamačius architektūrinį objektą, būtų galima lengvai nustatyti, kad tai lietuviška architektūrinė stilistinė kryptis.
Architektas negaili kritikos po nepriklausomybės atgavimo, maždaug 1995–1996 metais, iškilusiems daugiabučiams, kurie buvo labai neskoningi, eklektiški, be aiškaus stiliaus ir sulipdyti iš medžiagų, kurios tuo metu buvo „po ranka“, pavyzdžiui, skaldytos silikatinės plytos. Tokių daugiabučių pavyzdžių galima pamatyti Žvėryne, Krokuvos g. Šnipiškėse arba Marcinkevičiaus g. Santariškėse.
„Po to jau ėmė formuotis supratimas, kaip turėtų atrodyti būstas, ko nori užsakovai ir pirkėjai ir kad jiems nereikia tipinės dėžutės, o norisi tam tikro komforto lygio. Tai pradėjo reikštis architektūrinėje išraiškoje, – pasakoja architektas ir priduria, kad tas pačias tendencijas perėmė ir biurų pastatai, kurių per pastaruosius penkerius metus Vilniuje pridygo labai daug: – Kas prieš kokius 7 metus galėjo pagalvoti, kad tokį šiuolaikišką biurą, kokį gali rasti Kopenhagoje, Amsterdame ar Barselonoje, galėsi rasti ir Vilniuje, ir su ta šiuolaikinei architektūrai būdinga pastato išraiška, atitinkama medžiagų kokybe, tiek vidaus, tiek išorės erdvėmis.“
Vertės sąvoka visada keičiasi
Paklaustas, kokios architektūros mados vyrauja šiandien Lietuvoje, A. Kaušpėdas suabejoja, kad šiandien architektūroje egzistuoja mados.
„Architektūra inertiška ir nespėja paskui greitai besikeičiančias madas. Mados pastebimos interjeruose. Tačiau, kalbant apie architektūrą, galiu pasakyti, kad tebegyvename postmodernizmo epochoje, kuri pasaulyje prasidėjo 70-taisiais ir tebesitęsia iki šiol. Tiesa šiuolaikinis postmodernizmas yra daug grakštesnis, elegantiškesnis su funkcionalizmo ar dekonstruktyvizmo elementais, bet vis dėlto galima sakyti tai modernizmo saulėlydžio stilius. Po šimto metų architektūros istorikai pasakys, kad tai buvo paskutinis laikotarpis prieš prasidedant industrinei 3D statybai“, – dėsto jis.
M. Pakalnio teigimu, būtų sudėtinga teigti, kad šiuo metu Lietuvoje vyrauja koks nors konkretus architektūrinis stilius, kaip tai buvo apibrėžiama senesnėje architektūroje – gotikos, renesanso, baroko, klasicizmo ir kitų.
„Dabar mes esame šiek tiek eklektiški, nes yra labai daug skirtingų krypčių: nuo visiškos eklektikos, kai mėgdžiojame XIX a. stilistiką, iki organines formas kuriančios blobistinės architektūros, panašios į Zahos Hadid (vienos iš pasaulyje garsiausių architekčių, kuri buvo liaupsinama dėl neįprastomis kreivėmis išsiskiriančių įspūdingų projektų – red. past.). Turime ir tokių, ir tokių pastatų. Ir šis periodas greičiausiai bus atsimenamas kaip tam tikrų stilių, krypčių mišinys“, – tikina jis ir papildo, kad dėl lietuvių noro pasipuikuoti ir parodyti savo galią mūsų pastatuose kartais atsiranda perdėto puošnumo ir moderniojo baroko elementų, ko niekada nepamatysi praktiškų skandinavų funkcionalistiniuose pastatuose.
Paklaustas, kas labiausiai vertinama architektūroje ir nuo ko priklauso, ar architektūrinis objektas bus vertingas ateityje, M. Pakalnis akcentuoja, kad vertės sąvoka visada labai keičiasi. „Jei XIX a. pab. galima rasti tekstų, kur yra kritikuojami po didžiųjų gaisrų į Vilnių atvykę italų architektai, kurie, kritikų žodžiais, naikino senąjį Vilnių, tai dabar tas italų architektų ir jų mokinių sukurtas Vilnius yra pasaulio paveldo objektas. Garsus Vilniaus istorikas Juozapas Kraševskis, atliepdamas to meto visuomenės nuotaikas, yra Vilniaus katedrą ir rotušę apibūdinęs kaip beveidžius pastatus, o dabar jie yra Vilniaus tapatumo ženklai“, – pasakoja jis.
Anot pašnekovo, kiekvienas architektūros stilius išgyvena laikotarpį, kai jis atrodo labai madingas ir naujoviškas, tuomet ateina periodas, kai jis tampa nuobodus, neįdomus ir senamadiškas, ir jo tikrąją vertę suvokia jau kitos kartos, praėjus maždaug 25–50 metų.
„Kai aš mokiausi architektūros fakultete, mano dėstytojai, kurie buvo vyresnės kartos žmonės, labai kritikavo stalinistinę architektūrą, o man ji neatrodė tokia bloga: stovi stambūs, masyvūs pastatai, laiko gatvės perimetrą, atskiria viešąją erdvę nuo privačios. O modernizmas tuo metu man atrodė toks šiek tiek beišsikvepiantis ir praradęs tą šviežumo jausmą, su kuriuo jis buvo atėjęs 1960–1970 metais. Tada žavėjo istorinių formų interpretacijomis žaidęs postmodernizmas, kuris dabar dažnai atrodo naivus ir nepraktiškas. Dabar jaunesniems žmonėms sovietinis modernizmas jau savotiškai žavus ir jie siekia išsaugoti jį kaip kultūros paveldą. Taigi, tai natūralus procesas, ir kai žvelgi objektyviai, supranti, kad tai, ką mes dabar darome, bus kritikuojama po 20 metų, o realiausiai įvertins žmonės, kurie projektuos ir aktyviai gyvens po kokių 50 metų“, – tikina jis.
Paprašytas išvardinti, kokiais šiuolaikinės architektūros objektais galime drąsiai didžiuotis jau dabar, architektas pamini tokius biurų pastatus kaip „Swedbank“ būstinė Vilniuje, verslo centras „K29“ ir visuomeninius pastatus – Vilniaus universiteto bibliotekos padalinį Saulėtekio slėnyje, Vilniaus Gedimino technikos universiteto (VGTU) Mokslo ir administracijos centrą, Gyvybės mokslų centrą.
Paklaustas, kurį objektą pirmiausia norėtų parodyti svečiams iš užsienio, architektas ilgai nedvejoja: „Pirmiausia vesčiausi į „Swedbank“, kuris yra sukurtas lietuvio Audriaus Ambraso. Šis pastatas yra urbanistinėje kalvoje kaip vienas iš jos pietinio šlaito elementų. Jis geriausiai ženklina šį laikotarpį ir greičiausiai bus ateities architektūros vadovėliuose. Architekto Rolando Paleko projektuota Vilniaus universiteto biblioteka taip pat labai vykęs sprendinys, tačiau ir visi kiti išvardyti pastatai yra verti būti parodyti.“
Jam antrina ir A. Kaušpėdas – pasak jo, architekto R. Paleko studijos sukurtu VU bibliotekos MKIC projektu Saulėtekyje galėtų didžiuotis bet kuri Europos sostinė.
Taip pat jis mieliau vardija ne pastatus, o pačius architektus: Algimantą Kančą, Alfredą Trimonį, Eugenijų Miliūną, Gražiną Janulytę, Audrių Ambrasą, Rolandą Paleką, Gintautą Natkevičių. „Tai architektai, kurių architektūros kūriniai ir po šimto metų atrodys aktualūs, nes jie tokie yra šiandien“, – tvirtina A. Kaušpėdas.
Iki krizės – urbanistinės klaidos
Vyriausiojo Vilniaus architekto M. Pakalnio teigimu, ikikriziniu laikotarpiu dažnai vyko chaotiškos statybos, neišvengta ir klaidų, kurios tikrai nepuošia miesto veido.
„Man, kaip urbanistui, didžiausias skausmas yra Perkūnkiemis, kai miesto pakraštyje buvo pristatytas tokio intensyvumo kvartalas. Dabar matome pasekmes – jau penkiolika metų kaip stovi, o iki šiol jokia visavertė infrastruktūra nesukurta – nei socialinė, nei žalioji, nei „kietoji“. Gyvenimo kokybės ten sukurti nepavyko, ir man šis dalykas buvo ir yra bene skaudžiausias“, – atvirai pasakoja jis.
Tarp kitų urbanistinių klaidų jis įvardija Ukmergės g. iškilusį pirmąjį dangoraižį, kuris išlipo į pirmąjį planą ir uždengė vaizdą į senamiestį, taip pat – komercinį, administracinį ir gyvenamąjį kompleksą „Helios City“. Pasak jo, tai neapsisprendimo dėl miesto aukštybinių pastatų statybos politikos pasekmės, nors šie pavyzdžiai kartu parodė, kad mes jau galime statyti aukštus namus.
Pašnekovas taip pat pabrėžia, kad smarkiai pasikeitė statomų būstų kokybė nuo to, kokie buvo statomi iki 2007 m. „Tie „kartonkiemiai“ nesukūrė gyvenimo kokybės, nebuvo nei patogūs ar patvarūs, be to, nemažai problemų buvo palikta ateičiai“, – negaili kritikos jis.
Po prieš krizę priveltų urbanistinių ir architektūrinių klaidų seka pokrizinis laikotarpis, kai, prasidėjus nebenaudojamų teritorijų konversijai, plėtrai iš pakraščių grįžtant atgal į miestą, akivaizdžiai išaugo miesto raidos tvarumas ir pastatų tiek fizinė, tiek architektūrinė kokybė.
„Aišku, kad statant jau urbanizuotoje aplinkoje kyla daugiau diskusijų dėl naujųjų pastatų santykio su aplinka, jų dydžio, formos ir stilistinės raiškos, bet šios diskusijos – tai vėlgi šiuolaikiškos visuomenės bruožas. Svarbu, kad jose siektume ne nužudyti bet kokį aplinką keičiantį projektą, bet nebijodami šiuolaikiškumo ieškotume tvarių, subalansuotų sprendimų“, – teigia architektas.
Gyvenamieji kvartalai
Jeigu atsigręžtume atgal į pirmuosius daugiabučių kvartalų prototipus, pamatysime, kad jau prieš šimtą metų talentingas architektas Augustas Kleinas bankininko Juozapo Montvilos užsakymu sukūrė puikų projektą – gyvenamųjų namų kvartalą – Montvilos koloniją, kur išraiškingi fasadai nepalieka abejingų ir šiandien, praėjus šimtui metų. Stebint šiuo metu Lietuvoje vykstantį daugiabučių ir gyvenamųjų namų kvartalų statybų bumą, kyla klausimas, kurie iš gausybės projektų turi potencialo išlikti vertingi ir po šimto metų.
Kad kvartalas būtų vertingas, A. Kaušpėdo nuomone, jam reikia savo išskirtinės tapatybės: „Geras kvartalas šeimai ar ten augusiam žmogui tampa gimtais namai, kur aplankė laimės pojūtis, kur viskas savo vietose, kur patogu, saugu ir džiugu gyventi. Tai vieta, kur yra laisvės pasireikšti, bendrauti, žaisti ir ilsėtis. Namai reikalauja aukščiausios kokybės architektūros sprendimų – atidos žmogui, darnos su gamta, miesto aplinka“.
Pasak M. Pakalnio, palyginimas su Montvilos kolonija išties geras, kadangi jau XIX a. ji buvo statoma kaip kokybiško namo-rezidencijos versija miesto centre. „Tie būstai, kurie sugebės sukurti mieste gyvenimo sąlygas, artimas individualiam namui (o tai tebėra didelė lietuvio svajonė), turės didžiausią išliekamąją vertę“, – tikina jis.
Architektas nurodo, kad anglai tokius būstus, kurie taip pat populiarūs Olandijoje ir Danijoje, vadina „terasiniais namais“: kiekvienas butas turi atskirą įėjimą, nedidelį žemės plotą ar terasą, čia formuojasi kompaktiškos bendruomenės, kur žmonės vieni kitus pažįsta, pasaugo vienas kito turtą ar retkarčiais pažiūri vaikus. „Tokie butai, mano nuomone, turi didžiausią išliekamąją vertę, ir labai džiugu, kad kuo toliau, tuo daugiau tokių projektų atsiranda. Žmonės jau nebededami tiesiog į daugiabučių stalčius, o stengiamasi sukurti individualesnio gyvenimo sąlygas bendruomenėje, kartu sudarant žmogui komforto sąlygas, artimas nuosavam namui“, – sako architektas.