Domėjomės, kas bendro tarp Lietuvos pašto, Lietuvos banko, Lietuvos dramos teatro kasų, prekybos centro GO9, Vilniaus apygardos teismo ir Lietuvos muzikos akademijos pastatų ir kokios istorinės aplinkybės lėmė jų atsiradimą.
Iki pat XIX a. vidurio ta dalis, kur šiuo metu yra Gedimino prospektas, buvo neužstatyta. Buvo suplanuota miesto plėtrą vystyti pagal rusų miestų planavimo principus, todėl Vilniaus centre buvo numatyta tiesti plačias gatves ir įgyvendinti statybų planus.
Dabartinis Gedimino prospektas, tuo metu vadinamas Šv. Jurgio prospektu – viena tokių gatvių. Kai kuriuose sklypuose, kur dabar puikuojasi įspūdingos architektūros pastatai – buvo auginami kopūstai. Apie tai savo straipsnyje „Teatras iki teatro“ rašė paveldosaugininkė Indrė Baliulytė.
Būtent XIX a. antroje pusėje (1860-1900) Vilniuje klestėjo istorizmo, dar vadinamo eklektika, architektūrinis stilius, kuriam būdinga imituoti kokį nors vieną praieties stilių arba apjungti kelių preities stilių elementus. Šį laikotarpį dar galima pavadinti visų stilių atsigavimo metu, kadangi tiek visoje Europoje, tiek Vilniuje dygo neoromantiniai, neogotikiniai, neorenesansiniai, neobarokiniai ar neoklasicistiniai pastatai. Knygoje „Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje“ architektūros istorikė Nijolė Lukšionytė paaiškino, kad juose buvo pastebimas racionalus, formų studijomis pagrįstas praeities stilių atkūrimas bei perdirbimas, ir būtent tuo istorizmas skiriasi nuo romantizmo, kuriuo buvo „atrasta“ praeitis, ja žavėtasi ir kurtos grynai emocinės, laisvos stilių interpretacijos.
Architektūros istorikė Marija Drėmaitė atkreipia dėmesį į eklektikos terminą, kurio neigiama prasmė yra pasenusi.
„Teisingiau būtų laikotarpio stilių vadinti istorizmu. Tai ne tik stilius, o visa pasaulėjauta ir mąstysena – susidomėjimas istorija, tyrimais, archeologija, pastatų apmatavimais, pavyzdinių brėžinių albumais ir pan. Eklektikos termino reikšmė – yra pasirinkimas, tačiau vėliau modernistai kritikavo, kad XIX amžius neturėjo savo stiliaus ir gręžiojosi į praeitį, todėl ilgą laiką istorizmo architektūra buvo nevertinama“, – paaiškina ji.
M. Drėmaitės teigimu, Vilnius neturi jokios istorizmo specifikos – viskas atitinka europinį judėjimą, kuris XIX a. pirmoje pusėje prasidėjo nuo romantinio judėjimo, o tarpsukiliminiu laikotarpiu ėmė plisti tiesiogiai iš Rusijos Imperijos diktuojami projektai, siunčiami architektai ir pan.
Ji pabrėžia, kad šiuo metu istorizmas meno istorijoje jau yra reabilituotas kaip vienas iš architektūros ir meno stilių, kuris klestėjo iki XIX a. pabaigoje prasidėjusių pokyčių, kai filosofai ir menininkų nauja karta kvietė sukurti naują epoochos stilių ir prasidėjo secesijos-moderno-Art Nouveau stiliaus ieškojimai, kurie Europoje irgi yra universalūs.
Lietuvos nacionalinio dramos teatro kasos – Gedimino pr. 4
1893 m. Gedimino prospekte atsirado vienas pirmųjų kultūrinės paskirties statinių – bankininko Juozapo Montvilos įsteigta amatų rėmimo organizacija – „Vilniaus amatininkų mugė“, kurią fundavo Žemės bankas.
„Siaurą, galu į gatvę orientuotą dviaukštį korpusą su įėjimu iš šono (Gedimino pr. 4) projektavo Kiprijonas Maculevičius, o 1897 m. pagal Vladislovo Stipulkovskio projektą jam pristatytas trečias aukštas. Fasadas įgijo neorenesansinę išraišką. Visuose trijuose aukštuose buvo erdvios salės, pirmame aukšte vykdavo Montvilos rato amatininkų bei architektūros projektų parodos, antrame ir trečiame aukštuose veikė sekmadieninės Techninio piešimo ir braižybos klasės amatininkams bei „Liutnios“ muzikinės draugijos kanceliarija. Vėliau, kai 1910 m. prie Žemės banko pastato buvo prijungtas „Liutnios“ teatras, tarp jo ir „Mugės“ korpuso susidarė gatvelė pasažas“, – savo knygoje rašė Nijolė Lukšionytė.
Kaip rašė I. Baliulytė, 1904 metais piešimo ir braižybos kursai buvo pavadinti Juozapo Montvilos kursais ir Dailės mokykla šiame pastate veikė iki 1915 metų. Dabar čia įsikūrusios Lietuvos nacionalinio dramos teatro kasos.
Lietuvos bankas – Gedimino pr. 6
Gedimino pr. 6 stūksantis didingas istorizmo stiliaus pastatas su neorenesansinėmis ir neoklasicistinėmis detalėmis dabar priklauso Lietuvos bankui. Tai pirmasis specialiai bankui skirtas statinys. Kai Vilniaus žemės bankas įsigijo šį žemės sklypą, jame tebuvo keli mediniai namai. Po suorganizuoto pirmo žinomo architektūrinio konkurso, garbė projektuoti Žemės banką atiteko architektui Vincentui Gorskiui.
„Pirmasis aukštas buvo rustuotas, tarp pirmojo ir antrojo aukšto – dorėninio orderio frizas su triglifais, karnizas su modilijonais (būdingos klasicizmo detalės), ant stogo – profiliuotų stulpelių baliustrada. Baliustrados ant stogo yra būdingos daugeliui Gedimino pr. pastatų. Sienos suskaidytos piliastrais. Svarbų vaidmenį fasade vaidina pusapskričių langų išdėstymas ir puošyba. Pusapskričiai langai, aukštus skiriantys frizai, rustai primena renesansinių rūmų detales. Langus puošia liūtų galvutės“, – rašoma Jūratės Raugalienės sudarytoje ir VšĮ „Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūros“ išleistoje knygoje „Vilniaus senamiesčio architektūros stiliai“.
N. Lukšionytė savo knygoje pažymėjo, kad dviaukščiai rūmai prospekto išklotinėje atskirti mažais tarpais, todėl dominuoja ne tūris, o pagrindinio fasado plokštuma. Stačiakampis planas simetriškas, išorėje centras pabrėžtas portaliniu skirsniu, viduje – vestibiulio ir laiptinės patalpomis.
„Banko architektūra solidi ir kartu taupi. Fasadai saikingų neorenesanso formų, artimų vokiškajam istorizmui. Pabrėžtas horizontalus skaidymas, arkiniai viršutinio tarpsnio langai su piliastrų ir tiesių sandrikų aprėminimu „a la Bramante“. Funkcinis ir meninis Žemės banko rūmų sprendimas prilygsta europiniams pavyzdžiams, nors dydžiu statinys ir kuklesnis“, – rašė ji.
Vilniaus centrinio pašto pastatas – Gedimino pr. 7
Pastatas, kurį kiekvienas geriausiai žino kaip Vilniaus centrinį paštą, primena Florencijos renesanso rūmus – būtent jiems būdingi fasadai, skaidyti pusapskričių arkų langais. 1886 m. dvarininkas Andrius Sniadeckis pasistatė šį italų renesanso formų pastatą. Pastatą projektavęs architektas Julianas Januševskis baigė Peterburgo civilinių inžinierių institutą ir Vilniuje atsiskleidė kaip neorenesanso meistras.
1895 metais čia veikė pirmoji Lietuvoje slapta lietuviška organizacija – Dvylikos Vilniaus apaštalų kuopa, kuri sutelkė lietuvybės idėjos aktyvistus, kurie kovojo dėl lietuviškų pamaldų bažnyčioje. Vėliau namas buvo nuomojamas Rusijos valstybinio žemės ūkio banko skyriui.
„Šiame pastate jaučiama renesansinių rūmų įtaka: rustai, platus profiliuotas karnizas, atikas, baliustrados. Tai vienas harmoningiausių Vilniaus istorizmo pavyzdžių“, – rašė architektė J. Raugalienė.
Stambus pastato trijų aukštų tūris užėmė skersgatvių ribojamą nedidelį kvartalą. N. Lukšionytė knygoje atkreipė dėmesį į panaudotus perspektyvinius efektus ir suapvalintus kampus, pagrindinio fasado centrą, pabrėžtą nišoje įgilintomis modifikuoto korintinio orderio kolonomis.
1969 m. pastate buvo atlikta rekonstrukcija. Architektas Algimantas Nasvytis išsaugojo istorinį fasadą, o viduje sukūrė naują erdvę, pritaikytą Vilniaus centrinio pašto darbui.
Prekybos centras GO9 – Gedimino pr. 9
Visiems gerai žinomas prekybos centras GO9 savo pirmtaką pastatą primena tik iš namo kevalo – neobarokinio fasado, o visas jo vidus įrengtas moderniai. Kadaise pastatas priklausė generolui leitenantui Dmitrijui Mavrosui. Pirmame pastato aukšte buvo trys butai, kurių kiekvienas turėjo po 6-7 kambarius, antrame aukšte – du butai, viename iš jų (8 kambarių) gyveno savininkas, trečiame – trys. Didžiausias butas name buvo 12 kambarių.
„Didumu jie pretenduoja į didmiesčio mastelį. Rezidencinis namas Gedimino pr. 9 statytas 1873 m., trečiasis aukštas išplėstas 1881 m. Viduje buvo dvi lygiavertės laiptinės, prie jų aukštuose išdėstyta po butą. Fasadų kompozicija vėliau papildyta neobarokiniu dekoru“, – apie dar vieną istorizmo architektūros pavyzdį Gedimino prospekte rašė N. Lukšionytė.
Neobarokinį dekorą sudarė centre iškeltas frontonėlis su savininko herbu, langai aptaisyti vešlių rokailių lipdiniais.
Iki XX a. vidurio čia vyko aktyvus kultūrinis ir pramoginis miesto gyvenimas – veikė ne tik restoranai, kavinės, vyninė, bet ir buvo įrengtas vienas prabangiausių kino teatrų Vilniuje bei pirmasis naktinis klubas „Palas de Dance“.
Šioje vietoje buvo įsikūrusi ir laikraščio „Kurjer Wilenski“ redakcija, spaustuvė, veikė Lenkijos bankų skyriai, taupomosios kasos, vėliau 1948 metais pastatas buvo pritaikytas Lietuvos komunistų partijos centro reikmėms. Nuo 1983 m. čia buvo įsikūrusi to meto miesto valdžia.
Vilniaus apygardos teismas – Gedimino pr. 40
O štai Vilniaus apygardos teismo pastato paskirtis nepakito per daugiau nei šimtą metų – 1897 metais čia buvo pastatytas stambiausias reprezentacinis peterburgietiško istorizmo pastatas – Teismų rūmai, kuriuos puošė neoklasicistiniai fasado elementai. Panašiai dekoruotų fasadų gausu Vokietijos ir Prancūzijos miestų reprezentaciniuose statiniuose, o pats klasicistinis rūmų įvaizdis atkartojo Peterburgo valstybinių įstaigų pastatus.
Rūmų priešais Lukiškių aikštę statyboms vadovavo du vietiniai inžinieriai – Michailas Prozorovas ir Leonidas Vineris, tačiau pačią statybų vietą išrinko ir pastatą suprojektavo iš Peterburgo atsųstas architektas Vasilijus Prusakovas.
„Didžiulio, pusę kvartalo užimančio simetriško pastato korpusai išdėstyti aplinkui du kvadratinius vidaus kiemus. Reguliarią struktūrą su uždarais kiemais teismų rūmai turėjo ir kituose Europos miestuose. Pastatas trijų aukštų su pusrūsiais. Centrinę ašį pabrėžia pagrindinis įėjimas, vestibiulis su dviem laiptinėmis ir teismų salės visuose trijuose aukštuose“, – rašoma N. Lukšionytės knygoje „Istorizmas ir modernas Vilniaus architektūroje“.
Lietuvos muzikos ir teatro akademija – Gedimino pr. 42
Lietuvos muzikos ir teatro akademijos pastatas iškilo ant mergaičių gimnazijos pamatų. Mergaičių gimnaziją, kuri priklausė imperatorienės Marijos Fiodorovnos įstaigų žinybai, taip pat projektavo iš Peterburgo atvykę architektai, kurie parengė panašų projektą į ten jau esančios realinės mokyklos pastatą. 1903 m. ši mokykla, kurioje mokėsi kilmingųjų rusų administracijos šeimų dukterys, buvo perkelta į Gedimino pr. 42.
Tai buvo trijų aukštų pailgo stačiakampio plano pastatas su dviem rizalitais (pastato dalys, išsikišusios fasado plokštumoje per visą pastato sienos aukštį – red. past.) kiemo pusėje, rašė N. Lukšionytė.
„Pagrindinio fasado centras akcentuotas plačia iškyša, kurią vainikuoja frizo juosta ir karnizas su dantukais. Iškyša paryškina rustuotos mentės, arkiniai salės langai trečiame aukšte, platus balkonas, portalas (puošnus įėjimas į pastatą – red. past.). Kitose fasadų dalyse langai stačiakampiai, vyrauja horizontalus dalijimas“, – rašė architektūros istorikė.
Šis mergaičių gimnazijos pastatas meniniu požiūriu buvo laikomas pačiu išraiškingiausiu tarp visų to meto mokyklų, nors paties pastato formos tam metui buvo gerokai konservatyvios – XX a. pr. Vilniuje jau prasidėjo kito architektūrinio stiliaus – moderno – banga.
Visus šiuos pastatus ir daugelį kitų, kurie buvo statomi įkvėpti istorizmo dvasios, vienyja kartais atrodo nesaikingai detalėmis perkrauti fasadai. „Tinkuotas fasadas dažnai skaidomas rustais, piliastrais su įvairių orderių kapiteliais, karnizais. Langai stačiakampiai ar pusapvaliai, su trikampiais, segmentiniais ar barokiškai išlenktais sandrikais, puošiami įvairiausiais apvadais, naudojama daug augalinių ar geometrinių formų, žmonių ar gyvūnų galvučių lipdinių. Virš karnizo stogas puošiamas baliustradomis, įvairių formų skudais“, – knygoje „Vilniaus senamiesčio architektūros stiliai“ istorizmo architektūrą apibendrino Jūratė Raugalienė.